Pasaulyje ir visai šalia mūsų matome nuolat vykstančią kovą tarp gėrio ir blogio, tarp dorybės ir nuodėmės. Vatikano II Susirinkimas pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes apie tai rašo: „Visa žmonijos istorija yra persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame“ (GS 37).

„Žmogus yra savyje suskilęs. Todėl visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių. Žmogus net pamato savo paties jėgomis neįstengiąs sėkmingai gintis nuo blogio puolimų; todėl kiekvienas jaučiasi tarsi supančiotas. Tačiau pats Viešpats atėjo žmogaus išvaduoti ir pastiprinti, jį iš vidaus atnaujindamas ir išmesdamas lauk „šio pasaulio kunigaikštį“ (Jn 12, 31), mus laikiusį nuodėmės vergijoje“ (GS 13).

Evangelijoje pasakojama apie Jėzaus apsilankymą Kafarnaumo sinagogoje. Žmonės stebėjosi Jėzaus mokymu, bet dar labiau buvo nustebinti, kai Jėzus išvadavo piktosios dvasios apsėstąjį (Mk 1, 23–25). Daugelyje Evangelijos vietų yra pasakojama apie piktosios dvasios apsėstus žmones ir tai, kaip Jėzus juos išlaisvindavo. Evangelistas Morkus rašo: „Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas (žodį) jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus“ (Mk 1, 39).

Apaštalas Jonas tvirtina, kad Jėzus atėjo velnio darbų sugriauti (plg. 1 Jn 3, 8). Apaštalas Petras kalba panašiai: Jėzus atėjo gydyti „visus velnio pavergtuosius“ (Apd 10, 38). Jis rašo: „Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“ (1 Pt 5, 8–9).

Mūsų laikais retai paliečiama tema apie piktąją dvasią, jos apsėdimus ir išsilaisvinimą. Daug kam atrodo tarsi nepatogu mūsų amžiuje kalbėti apie velnią ir juo bauginti žmones, kurie ir taip daug ko bijo. Tačiau tylėti apie tai, ką Šventasis Raštas įsakmiai kalba, nėra nei pažangu, nei išmintinga, nes piktojo veikla juo sėkmingesnė, juo labiau apie ją tylima. Palaimintasis popiežius Paulius VI labai teisingai įvertino šios tylos pasekmes: „Vis labiau plintant pseudobrandumo moralei, abejingumui, skirtumo tarp gėrio ir blogio nejautimui, mūsų visuomenė degraduoja, smukdama vis žemyn, o Šv. Raštas su kartėliu perspėja, kad visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1977).

Kaip veikia piktoji dvasia? Pirmiausia ji gundo žmogų žvelgti į Dievą ne kaip į Tėvą, kuris myli savo vaikus, bet kaip į prižiūrėtoją, kuris apriboja žmogaus laisvę ir taip daro jį mažiau laimingą. Panašiai buvo gundomi pirmieji tėvai rojuje. Šėtonas įteigė mintį, kad jie būsią laimingi panašiai kaip Dievas, jeigu pasinaudos savo laisve ir valgys uždrausto vaisiaus.

Visai panašiai šiandien velnias gundo žmones taip praplėsti žodžio bei išraiškos laisvę, kad būtų galima netgi tyčiotis iš paties žmogaus ir jo švenčiausių įsitikinimų. Iki šiolei visiems buvo aišku, jog laisvė turi ribas, nes būtina paisyti kitų žmonių teisių. Buvo vadovaujamasi nuostata, kad nevalia kitam daryti to, ko nenorima, kad mums būtų daroma. Dabar gi teigiama, kad absoliučiai niekas negali varžyti laisvės tyčiotis iš žmogaus, net iš paties Dievo.

Turbūt paties pragaro gelmėse gimė ši šėtoniška idėja apie nekontroliuojamą žodžio ir išraiškos laisvę, nes jos padariniai yra tragiški. Turiu mintyje ne tik nužudytus prancūzų karikatūristus, bet, visų pirma, tą dabartinį moralinį sąmyšį, kuris stumia visuomenę į degradaciją. Moraliniai klystkeliai visais amžiais baigdavosi moralinėmis katastrofomis, ir tai liudija nacių konclageriai, komunistinis Gulagas ir dabarties terorizmas Artimuose Rytuose bei Ukrainoje.

Piktosios dvasios veikimą mūsų dienomis galima stebėti ne vienoje visuomeninio gyvenimo srityje. Bandoma išlaisvinti žmogų iš prigimtinės moralės, nuvertinama gyvybė, vyro ir moters kuriama šeima sulyginama su neatsakingomis partnerystėmis. Kas suinteresuotas, kad žmogus nepaisytų prigimties įstatymo ir tiesiog kenktų sau pačiam? Akivaizdžiai matome kyšančias rojaus gundytojo ausis.

Tačiau piktoji dvasia ne tik gundo nepaisyti Dievo įstatymo, įrašyto į žmogaus prigimtį; ji gali žmogų net apsėsti. Tai gali atsitikti sąmoningai darant sunkias nuodėmes, šaukiantis piktosios dvasios pagalbos ar užsiimant spiritizmu, magija ir kitais okultiniais dalykais. Apsėdimo atveju su žmogumi pradeda vykti tokie reiškiniai, kurių akivaizdoje net psichiatrai sutrinka ir, būdami sąžiningi, pripažįsta, kad tai, kas darosi žmogui, peržengia medicinos sferą.

Todėl Bažnyčia ragina vengti bet kokių su okultizmu susijusių dalykų ir nesusigundyti jais net dėl smalsumo, nes prisišaukti piktosios dvasios „draugystę“ lengviau, nei vėliau jos atsikratyti. Kita vertus, nereikia gąsdintis, kad piktoji dvasia gali apsėsti mus be mūsų pritarimo ir noro. Jeigu palaikome su Jėzumi meilės ryšį, maitinamės Eucharistija, branginame Šventąjį Raštą, turėkime tikrumą, kad kelias piktajai dvasiai į mūsų gyvenimą yra užkardytas. Jėzus tam ir atėjo į žemę, kad velnio darbus sugriautų.