www.kaunoarkivyskupija.lt - Iš asmeninio arkivysk. S. Tamkevičiaus albumo

Pelenų dieną pradėjome gavėnios metą. Į gavėnios rimtį įveda pirmojo gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinys. Jame pasakojama, kad Dievo Dvasia paakino Jėzų nukeliauti į dykumą. Joje Jėzus praleido keturiasdešimt dienų. Jis tenai buvo su žvėrimis, velnio gundomas, bet jam tarnavo angelai.

Jeigu kurie iš jūsų esate buvę Šventojoje Žemėje, matėte tos dykumos vaizdus. Šalia dabartinių greitkelių matosi saulės išdeginti laukai, akmenys, uolos, skurdūs krūmokšniai; retkarčiais praskuodžia uolų barsukas ar uolų plyšyje skuba pasislėpti gyvatė, nes tiesiai virš galvos negailestingai svilina saulė.

Jėzus, prieš pradėdamas skelbti Evangeliją apie prisiartinusią dangaus karalystę, prieš prisiimdamas ant savo pečių žmonijos nuodėmes, panoro keturiasdešimt dienų ir naktų praleisti būtent tokioje nesvetingoje aplinkoje, labai panašioje į tą, kokią nuodėmė sukuria mūsų sieloje. Ką didelė kaitra padaro gamtai, tai nuodėmė padaro mūsų dvasiai – sunaikina dvasinę gyvybę. Lieka tik žvėrys, gyvatės ir savo paslaugas žadantis gundytojas.

Evangelistas Morkus neaprašo, kaip piktoji dvasia gundė išalkusį ir kaitros nukamuotą Jėzų. Tačiau jį slėgė ne tiek fizinis nuovargis, kiek visų amžių žmonių nuodėmės. Jis užsideda žmonių nuodėmes sau ant pečių, pasiryžęs užnešti jas ant kryžiaus ir mirti už mus, bet žino, kad daugelis žmonių nepaisys jo aukos ir toliau vergaus nuodėmei, leisis būti jos žudomi. Bet Jėzus taip pat žino, kad bus daug kitokių, kurie atsilieps į jo meilę ir pasinaudos jo kryžiaus auka, kad prisikeltų naujam gyvenimui. Dėl to Jėzus atmeta piktosios dvasios gundymus pasitraukti iš sunkaus aukos kelio. Tikra meilė niekuomet nebijo sunkių dalykų.

Evangelistas rašo, kad dykumoje Jėzui tarnavo angelai. Jie tarnavo ne tik Jėzui – tarnauja kiekvienam žmogui, kuris ryžtasi keistis į gera. Jie padeda pakelti mūsų asmeninės dykumos, kurioje kovojame su nuodėme, atšiaurumą. Juk gavėnios metas dvasine prasme ir yra ta dykuma, į kurią esame pakviesti, ruošiantis Kristaus Prisikėlimui.

Gavėnia kviečia susivaldyti valgyje, vengti pasilinksminimų, daugiau pabūti tyloje su Dievu ir pasitikrinti, ar nenešiojame savo sieloje kokio nors blogio, kurį reikėtų išmesti. Gavėnios metas yra darbo, keitimosi, vertybių perkainavimo ir dvasinio augimo metas. Gavėnia taps palaimintu metu, jeigu ją praleisime Dievo artumoje.

Ką gavėnios pradžioje sako mums Dievo žodis? Skaitinyje iš Pradžios knygos (Pr 9, 8–15) girdėjome apie Dievo sandorą su Nojumi ir jo sūnumis, išsigelbėjusiais iš baisaus tvano. Dievas pažada nebausti žmogaus, o žmogus – klausyti Dievo. Vaivorykštė bus šios sandoros ženklas. Būtų labai gera, kai pamatome danguje vaivorykštę, pamąstyti apie asmenišką sandorą su Dievu ir kaip ją saugome.

Gavėnios metu esame kviečiami pasitikrinti asmenišką sandorą su Dievu. Šią sandorą sudarėme per Krikštą. Apie tai apaštalas Petras kalba: „Jus dabar gelbsti krikštas. Jis nėra nešvaraus kūno nuplovimas, bet Dievo maldavimas suteikti gryną sąžinę dėlei prisikėlusio Jėzaus Kristaus“ (1 Pt 3, 21).

Bažnyčia kviečia gavėnios metu susitaikinti su Dievu, atliekant asmeninę išpažintį. Kad šis susitaikinimas atneštų tikros dvasinės naudos, tikintieji yra kviečiami dalyvauti gavėnios rekolekcijose, geriau įsigilinti į save ir nuoširdžiau sutvarkyti savo sąžinės reikalus. Noriu padrąsinti visus nebijoti atvirai pažvelgti į savo sąžinę. Kad ir kokio sunkumo nuodėmės ją slėgtų, Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmes ir pasiruošęs jas atleisti, jei tik rimtai gailimės ir ryžtamės jų saugotis. Dievo Sūnus Jėzus Kristus už mūsų nuodėmes sumokėjo didelę kainą. Dėl to apaštalas Petras sako: „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą“ (1 Pt 3, 18).

Kai Pelenų dieną ant mūsų galvų buvo barstomi pelenai, kunigas kalbėjo Jėzaus žodžius, pasakytus tuojau po dykumoje praleistų keturiasdešimt dienų: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija.“ Leiskime šiems žodžiams skambėti mūsų sielose per visą gavėnią. Tai atneš gerų vaisių.