Jau daugiau kaip dešimtmetį mūsų visuomenėje galima girdėti terminą „indigo vaikai“. Vis dažniau tenka sutikti žmonių, kurie teigia, jog jų atžalos (ar net jie patys) yra vadinamieji indigo vaikai. Toks teiginys gana dažnai sakomas su tam tikru pasididžiavimu. Šiuo klausimu vis dažniau pasisakoma ir spaudoje, apie tai rašomos knygos, diskutuoja psichologai, ezoterikai ir eiliniai žmonės. Dažnai apie indigo vaikus kalba ir gyvai tikintys krikščionys. Jie taip pat neretai palaiko indigo vaikų idėją, perdėm nesigilindami, kokią informaciją neša tikėjimas šiuo fenomenu, nekalbant jau apie tai, ar apskritai tokie vaikai egzistuoja. Tačiau indigo vaikų klausimas nėra toks paprastas kaip atrodo nepasigilinus ir turėtų priversti sunerimti krikščionį, kuris tiki, jog jis pats ar jo vaikas yra indigo.

Indigo vaikai – kas jie?

Indigo vaikais daugelis vadina tiesiog protingus bei aktyvius vaikus, tačiau tai toli gražu nėra tikslus apibūdinimas. Jis neatspindi tikrosios indigo vaikų idėjos, fenomeno prasmės bei skelbiamos ideologijos. Indigo vaikų sąvoka itin plati, apimanti įvairius vaiko psichologijos aspektus. Ši sąvoka išreiškia tam tikrą filosofiją bei pasaulėžiūrą, susijusią ne vien su psichologija ir pedagogika, bet ir su tam tikros formos dvasingumu.

Kalbant apie indigo vaikus paprastai teigiama, jog jie pasižymi išskirtine elgsena, ypatingu charakteriu bei kitomis neeilinėmis savybėmis, nebūdingoms paprastam vaikui. Teigiama, jog indigo vaikai nuo kitų savo amžiaus vaikų skiriasi tuo, kad yra itin talentingi, jautrūs, jausmingi, gabūs įvairiems dalykams; taip pat dažnai minima, jog jie yra itin dvasingi ir net turi kokių nors antgamtinių galių. Teigiama, kad jų branda gerokai pranoksta biologinį amžių, tad jie yra gerokai išmintingesni už savo bendraamžius. Tikinčiųjų šiuo fenomenu nuomone, indigo vaikai, yra savotiški genijai su stipriai išreikšta savimone. Indigo vaikų teorija teigia, jog jie jaučia misiją gerinti pasaulį, tad dažnai maištauja prieš esamą sistemą. Be to, šie vaikai, turi stiprų laisvės pojūtį, kuris leidžia jiems pasaulį daryti geresnį. Šie vaikai laikomi itin dvasingais, tad nenuostabu, kad kiekvienam tėvui malonu turėti tokį „auksinį vaiką“. Dar vienas išskirtinis šių vaikų bruožas, fenomeno šalininkų nuomone, yra tas, jog indigo vaikai nepasiduoda jokiems grasinimams, tad į grasinimus paprasčiausiai nereaguoja, todėl teigiama, esą bausti tokį vaiką yra beprasmiška. Indigo vaikai yra itin savarankiški, nors mokykloje jie dažnai mokosi prastai nes nemato tikslo dėtis į galvą dalykų, kurių jiems gyvenime visiškai neprireiks. Fenomeno šalininkai pastebi, kad tokie vaikai gana dažnai turi vienokių ar kitokių psichologinių problemų, tačiau teigiama, jog taip nutinka būtent dėl to, kad jie, būdami itin jautrūs, nesugeba prisitaikyti prie visuomenės, ir ypač prie esamos netobulos švietimo sistemos bei tėvų, kurie indigo vaikų paprasčiausiai nesupranta, auklėjimo. Indigo vaikai yra labai meniški, jiems grožis daug svarbiau nei moralė, bet kam gi reikalinga ta moralė, kai jie tokie dvasingi ir dieviški?

Indigo vaikai suvokiami kaip nuo mažens turintys tam tikrą paslaptingą žinojimą, paprastai vadinamą stipria intuicija, dažniausiai siejamą su ezoteriniu ar parapsichologiniu pažinimu. Tad ne paslaptis, jog indigo vaikai visų pirma susiję su Naujojo amžiaus idėjomis apie artėjančią naują, daug dvasingesnę žmonijos vystymosi Vandenio erą. Taip pat teigiama, kad į pasaulį ateina vis daugiau ir daugiau naujosios indigo rasės vaikų. Indigo vaikų teorijos šalininkai pateikia gana įdomią statistiką: jų manymu, dabar indigo vaikų yra apie 70 % tarp asmenų iki 10 metų, o 10–25 metų grupėje – apie 40 % populiacijos yra indigo. Tai gana įdomu, nes teorijos šalininkai teigia, jog indigo vaikų fenomenas pradėjo plisti maždaug 9-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, taigi maždaug prieš penkiolika–dvidešimt metų, tačiau, apibūdinant šiandienę situaciją, neretai teigiama, neva kas antras žmogus yra indigo vaikas.

Indigo vaiko atpažinimo spąstai

Ką daryti, jei mama įtaria, jog jos vaikas kitoks? Populiarioji žiniasklaida ir kita literatūra, neretai pretenduojanti būti psichologine, siūlo atlikti paprastus testus, kurie neva padėsią tėvams atsakyti į klausimą: kodėl jų vaikas toks keistas? Štai vienas tokių testų, gana gerai atspindintis visumą:

Ar Jūsų vaikas Indigo?

•Ar Jūsų vaikas atėjo į šį pasaulį, atsinešdamas karališkumo jausmą (ir taip besielgdamas)?

•Ar Jūsų vaikui būdingas jausmas, kad jis nusipelnė būti čia?

•Ar Jūsų vaikas pasižymi aukšta saviverte?

•Ar Jūsų vaikui kyla sunkumų susidūrus su disciplina ar valdžia?

•Ar Jūsų vaikas atsisako padaryti tam tikrus nurodytus dalykus?

•Ar laukimas eilėje yra per sunkus Jūsų vaikui?

•Ar rituališkos sistemos, nepasižyminčios kūrybiškumu, Jūsų vaikui sukelia frustracijos jausmą?

•Ar Jūsų vaikas atranda geresnių būdų, kaip ką nors atlikti namuose ar mokykloje?

•Ar Jūsų vaikas nekonformistiškas?

•Ar Jūsų vaikas nereaguoja į „kaltės“ discipliną (pvz. „Palauk, kol namo grįš tavo tėvas ir pamatysi, ką tu padarei“)?

•Ar Jūsų vaikui greitai pabosta paskirtos užduotys?

•Ar Jūsų vaikui būdingi dėmesio sutrikimo simptomai?

•Ar Jūsų vaikas ypatingai kūrybingas?

•Ar Jūsų vaikas pasižymi gera intuicija?

•Ar Jūsų vaikas jaučia stiprią empatiją kitiems?

•Ar Jūsų vaikas anksti išvystė abstraktų mąstymą?

•Ar Jūsų vaikas labai protingas?

•Ar Jūsų vaikas labai talentingas (arba gabus)?

•Ar Jūsų vaikas svajotojas?

•Ar Jūsų vaiko akys atrodo senos, išmintingos ir gilios?

•Ar Jūsų vaikas dvasingas?

Jei bent į 10 klausimų atsakėte „taip“, jūsų vaikas tikriausiai yra indigo. Jei atsakėte „taip“ į daugiau nei 15 klausimų, jūsų vaikas iš tiesų gali būti indigo (Šis testas paimtas iš internetinio puslapio http://www.indigo.home.lt, tačiau skaitytojas interneto platybėse ir pats be vargo gali susirasti begalę panašių testų).

Tokių pseudopsichologinių testų yra pilnas internetas. Šitokio pobūdžio testai turėtų padėti nustatyti, ar nepaklusnus vaikas yra šiaip nepaklusnus, ar jis yra ypatingasis indigo vaikas. Galiu garantuoti, kad beveik visi skaitytojai atlikę šį testą į didžiąją dalį klausimų, atsakys teigiamai, dalis iš jų apsidžiaugs, jog jie arba jų vaikai yra indigo. Šį testą tikrinau ne su vienu žmogumi. Pasirodo, didžioji dalis mano pažįstamų turėtų būti indigo vaikai. Tačiau pažvelgus, kaip yra iš tiesų, paaiškėja, jog šis testas sudarytas remiantis vadinamuoju Barnumo efektu. Šis efektas dažnai naudojamas astrologijoje, numerologijoje ar kitose ezoterikos ar pseudopsichologijos charakterių ar kitokių žmogaus asmeninių bei charakterio savybių aprašymuose. Barnumo efekto esmė yra ta, jog pateikiama informacija tinka didžiajai daugumai žmonių. Psichologas Bertramas Foreris pažymėjo, jog žmonės paprastai yra linkę vertinti teiginius apie jų asmenybę kaip labai tikslius, nepaisant to, jog tokie teiginiai taip pat vienodai tinka daugumai žmonių. B. Foreris nustatė, kad teiginius, kurie aprašo asmenybę tam tikromis lakiomis ir bendrinėmis frazėmis, žmonės vertina kaip būdingus tik jų asmenybei. Eksperimento metu visiems respondentams buvo pateikta išsami psichologinė analizė. Esmė ta, jog visiems respondentams buvo pateiktas tas pats tekstas, kuris, beje, buvo sudarytas iš laikraščiuose rastų horoskopų nuotrupų. Įdomu tai, jog testo rezultatai parodė, kad 84 % šių teiginių, respondentams pasirodė kaip labai tiksliai apibūdinantys jų charakterio savybes.

Pateikto testo klausimai gana abstraktūs arba dėsningai nukreipti į indigo vaikų fenomeno patvirtinimą. Tenka pabrėžti, kad pateiktas testas iš esmės tinka kiekvienam žmogui, tad yra didžiulė tikimybė teigiamai atsakyti į minimalų reikalaujamą klausimų skaičių, o tai savaime padidina šansus „tapti“ indigo vaiku. Tad toks testas sąmoningai klaidina žmogų ir sukuria iliuziją, jog jis ar jo vaikas iš tiesų yra ypatingasis indigo. Taip iš karto ir norisi prisiminti George‘ą Orwellą, kuris savo nuostabiame kūrinyje „1984“ rašė, jog tas, kuris kuria kalbą, valdo ir visuomenę. Šiuo atveju vertėtų sakyti: kas nustatinėja vertinimo kriterijus, tas ir kuria fenomeną.

Dabar pamąstykime, kas nutinka, jei tokį testą užpildo mylinti mama, turinti problemišką nepaklusnų vaiką, su kuriuo nesusišneka ir mokytojai. Kuri mama pasakys, kad jos vaikas nekūrybingas arba kad jos vaikas nėra protingas, arba kad jis prisitaikėlis? Ko gero, tokių motinų sunkiai rastume. Toks testas verčia mamą, save nesąmoningai apgaunat, atžalą iš eilinio neklaužados pakelti į išrinktųjų indigo vaikų statusą. Juk išties daug sunkiau pasakyti: „aš nemoku auklėti savo vaiko, todėl jis yra neklaužada“, nei su pasididžiavimu ištarti: „Mano sūnus – indigo, todėl jo niekas nesupranta.“ Tokie testai stipriai paveikia žmonių savivertę. Juk visada daug smagiau pasijusti išrinktuoju ar ypatingu, o ne eiliniu žmogumi, nesusidorojančiu su savo problemomis. Daugelis psichologinių bruožų, priskiriamų indigo vaikams, jau seniai psichiatrų laikomi dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromo simptomais. Psichologijos ir pedagogikos mokslų daktaras A. Savenkovas pažymi, jog tikėjimas indigo vaikais tėvams padeda nusimesti naštą, susijusią su tam tikrais vaiko psichologinio vystymosi etapais bei kylančiomis problemomis.

Iš kur kyla indigo vaikų gabumas

Nors indigo vaikų idėjos šalininkai dažnai teigia, kad yra atlikta begalė tyrimų, kurie įrodo indigo vaikų egzistavimą, tačiau tokie tyrimai paprastai būna atlikti pseudomokslininkų, tyrinėjančių auras ar darančių aurų nuotraukas. Kol kas nėra atliktas nė vienas moksliškai vertingas tyrimas, kuris patvirtintų indigo vaikų fenomeno egzistavimą, tačiau yra begalė tyrimų, kurie šį fenomeną paneigia. Labiausiai indigo vaikų egzistavimo teorijai nepritaria gydytojai bei pedagogai, jiems ši teorija atrodo visiškai niekuo nepagrįsta.

Psichologams yra keistas gabių vaikų išskyrimas kaip kažkuo ypatingų. Tam tikrų vaikų sugebėjimų ar savybių sureikšminimas dažnai tėra nesugebėjimas atpažinti šiam laikmečiui būdingų technologinio pažinimo skirtumų amžiaus grupėse. Labai dažnai tėvai giriasi, jog jų vaikai gabūs, labai gerai dirba kompiuteriu ar šiaip susigaudo dalykuose, apie kuriuos tėvai nieko neišmano. Kyla klausimas, ar tikrai ir kiek tie vaikai iš tiesų yra gabesni už kitus? Jei anūkas sugeba susikurti profilį facebooke, jei sugeba kompiuteriu nupiešti ir išsaugoti paveiksliuką, – o močiutei ar mamai kompiuteris yra nelyg riedantis traukinys neandartaliečiui, – tada toks vaikas išties atrodo tiesiog stebuklingas. Taigi, ar indigo vaikai tikrai turi kažkokių ypatingų talentų, o gal tiesiog skiriasi jų ir jų tėvų technologinis pažinimas? Technologiškai mažiau pažengusiesiems žmonėms kito asmens technologinis pranašumas visada atrodys stebuklingas. Antropologas Claude Lévi-Straussas nemažai kalbėjo apie tokį fenomeną, lygindamas dabartinio Vakarų pasaulio ir tautų, kurias mes laikome primityvesnėmis, žmogaus pažinimą bei technologinį raštingumą.

Naujojo amžiaus vaikai

Pažvelkime į indigo vaikų fenomeno atsiradimo istoriją – gal tada taps aiškiau, kodėl krikščionys, o ir ne tik jie, neturėtų pritarti šiai teorijai, nes ji ne tik skleidžia tam tikrą dvasinę informaciją, nesuderinamą su krikščionybe, bet ir yra visiškai pseudomokslinė teorija.

Pirmoji apie indigo vaikus prabilo Nancy Ann Tappe, 1982 metais šia tema parašiusi knygą „Understanding Your Life Through Color“ (liet. Suprask savo gyvenimą per spalvas). Pati N. A. Tappe tuo metu buvo gana žinoma kaip kunigė, parapsichologė, pedagogė ir advokatė. Savo knygoje skirstydama žmones į skirtingus tipus, ji pasiūlė naują klasifikaciją, o būtent pagal auros spalvas. Ji teigė pastebėjusi, jog pasaulyje atsirado labai daug žmonių, turinčių indigo, arba krištolo, spalvos auras. Šiai auros spalvai ji priskyrė savitas savybes, kaip antai: dvasingumą, maištingumą ir kitas, jau minėtas aptariant tai, kas yra indigo vaikai. Šią temą toliau vystė dar du autoriai Lee Carroll ir Janas Toberis knygoje „The Indigo Children“ (liet. Indigo vaikai). Būtent šie autoriai padarė didžiausią įtaką indigo vaikų idėjos plėtrai.

Įdomu tai, jog Nancy A. Tappe savo įžvalgas rėmė pseudomoksliniais aurų tyrimais, o L. Carroll ir J. Toberis teigė, jog šis reiškinys neapsiriboja vien Žemės planeta. Anot šių autorių, tokie dalykai šiuo metu vyksta visoje visatoje. Taigi čia mes susiduriame su Naujojo amžiaus ir ezoterikos sritimi.

Kadangi šiuo metu pasaulyje populiarėja visokio pobūdžio ezoteriniai judėjimai, pabandykime apžvelgti, kuo indigo fenomenas siejasi su ezoterika. Visa indigo vaikų idėja remiasi Naujojo amžiaus (angl. New Age) ideologija. Jei indigo vaikų fenomenui priskirsime Naujųjų religinių judėjimų tyrėjo Aleksandro Dvorkino pateiktus kriterijus, pamatysime, jog indigo vaikai iš esmės yra Naujojo amžiaus vaikai: indigo ideologijai būdingas sumišimas su ezoterinėmis praktikomis, pasaulinė tvarka, pasikeisianti artėjant Vandenio erai, polinkis į gnosticizmą bei monizmą, tikėjimas vakarietiškąja reinkarnacijos doktrina, atviras Naujojo amžiaus terminologijos vartojimas, Dievo nuasmeninimas, rėmimasis pseudomoksliniais teiginiais.

Kaip minėta, indigo vaikų dieviškoji misija – suvienyti pasaulį ir padaryti jį geresnį, o būtent toks požiūris lydi Naujojo amžiaus pasekėjų mokymą. Kitas bruožas, susiejantis indigo su Naujuoju amžiumi, yra tai, jog šie vaikai, kaip dažnai teigiama, turi slaptą dieviškąją žinią, kurią bando perduoti žmonijai, – o tai vienas esminių Naujojo amžiaus judėjimo bruožų. Tai būdinga ir neopagoniškoms ezoterinėms grupėms. Carolina Hehenkamp knygoje „Der Indigo-Ratgeber: Tips & Übungen für einen entspannten Umgang mit Indigo-Kindern“ (liet. Indigo enciklopedija: bendravimo su naujaisiais vaikais teorija ir praktika) pateikia gana įdomių būdų, kaip reikia bendrauti su indigo vaiku: svarbus ryšys su Motina Žeme ir Tėvu Saule, vizualizacija; mokoma, kaip vaikams padėti išmokti dirbti su energijomis, skatinti bendrauti su angelais. Įdomiausia, jog tas pačias praktikas atlieka ir neopagoniškos magijos atšakos wicca nariai, vadinamuosiuose raganų kovenuose.

Kitas svarbus Naujojo amžiaus bruožas – tikėjimas, jog šiuo metu vyksta perėjimas iš Žuvies į Vandenio erą, o tai iš esmės reiškia, jog krikščionybė jau atgyveno savo laikus, ir ją turi pakeisti kažkas kita (Žuvų astrologinis ženklas čia suprantamas kaip vienas seniausių krikščionybės simbolių ichtus). Teigiama, jog tokios astrologinės eros keičiasi maždaug kas 2000 metų. Taigi Kristaus laikai jau praėjo, ir dabar mes laukiame Naujojo amžiaus pranašaujamos dvasingesnės eros atėjimo. Šiai erai ateiti padeda indigo vaikų ideologijos plitimas. Indigo vaikai suvokiami kaip tie, kuriems yra skirta ypatinga misija – padėti žmonijai pereiti prie visuminio intuityvaus gyvenimo suvokimo, nes dabartinis, loginiais ryšiais paremtas gyvenimas Naujojo amžiaus ideologų vertinamas kaip neigiamas. Taigi šiuo metu užgimsta nauja žmonių rasė, kuri bus daug dvasingesnė nei prieš tai egzistavusioje krikščionybės eroje. Manoma, jog ši nauja rasė ir bus indigo vaikai, pakeisiantys dabar egzistuojančią žmoniją. Ši rasė bus išskirtinė ne odos spalva, tautybe ar religija, o būtent savo energiniu planu, ypatingu dvasingumu ir auros spalva.

Šios naujai užgimstančios rasės idėja yra glaudžiai susijusi su teosofiniu Jelenos Blavackajos mokymu, atsiradusiu XIX a. Ponia Blavackaja, gavusi apreiškimą, paskelbė, jog mes esame penktoji rasė, gyvenanti Žemėje. Mes pakeitėme tokias rases kaip adomiečiai (gyvenę prieš 300 mln. metų), hiperboriečiai (gyvenę prieš 200 mln. metų), lemuriečiai (gyvenę prieš 18 mln. metų) ir atlantai, kuriuos pakeitė mūsų indoeuropietiškoji rasė. Taigi iš Jelenos Blavackajos mokymo kylanti Naujojo amžiaus teorija apie naująją rasę iš esmės yra okultinės teosofijos tąsa. Juk galų gale ir indigo vaikams yra priskiriamos įvairios ezoterinio pobūdžio galios, pradedant aurų matymu ir baigiant minčių skaitymu.

Pagimdžius šią naująją rasę, Jelenos Blavackajos vardas nepalieka scenos, jį galima atsekti ir per kitus dalykus, susijusius su indigo vaikais. Pavyzdžiui, paprastai tokius vaikus rekomenduojama mokyti Valdorfo pedagogikos mokyklose, o šios pedagogikos įkūrėjas, kaip žinoma, yra Rudolfas Šteineris.

Kokios to paralelės su Blavackaja? Valdorfo mokyklų kūrėjas Rudolfas Šteineris ilgą laiką buvo Blavackajos mokinys ir okultinės teosofų draugijos narys, tačiau vėliau, draugijoje kilus konfliktui, Rudolfas Šteineris su keliais mokiniais pasitraukė ir įkūrė kitą okultinę draugiją, kuri pasivadino Antroposofais. Verta pabrėžti, jog XX a. ezoterikai, okultizmui bei parapsichologijai didžiausią įtaką padarė būtent teosofinis ir antroposofinis mokymas, paskatinęs naujųjų ezoterinio pobūdžio judėjimų polinkį į gnosticizmą ir dualizmą. Taigi galima sakyti, jog tam tikros ezoterinės idėjos, susijusios su indigo vaikais, užgimė maždaug prieš 150 metų ir tebeegzistuoja subanalinta populiaria forma, gražiai pasislėpusia po nekaltumo kauke.

Koks gi turėtų būti krikščionio atsakas?

Visų pirma reikia atsižvelgti į tai, jog toks tikėjimas remiasi su krikščionybe nesiderinančia pasaulėžiūra, kuri padaro niekinį Kristaus atpirkimą. Krikščionis, tikėdamas indigo vaikų fenomenu, nesąmoningai išpažįsta ir tikėjimą reinkarnacija, karma, astrologija, parapsichologija bei begale kitų ezoterinės krypties reiškinių. Tokių reiškinių saugotis rekomenduoja ir Šventasis Raštas, ir Katalikų Bažnyčios mokymas, galų gale tą pat sako ir sveikas kritinis protas.

Krikščionis turėtų kritiškai įvertinti visus, kad ir labai viliojančius dalykus. Jis neturėtų aklai pasikliauti tokiais reiškiniais, kuriems nepritaria nei Bažnyčia, nei mokslas. Krikščioniui nederėtų pasikliauti pseudomokslais ir ezoteriniais menais, jei ne dėl Bažnyčios rekomendacijų, tai bent jau dėl elementaraus sveiko proto ir kritinio mąstymo.

Indigo vaikų fenomenas neturi realaus mokslinio pagrindimo, yra pseudomokslinė disciplina, besiremianti ezoterine, okultine bei Naujojo amžiaus doktrina. Šis fenomenas neturi jokių mokslinių šaknų nei tikro mokslinio paaiškinimo. Kadangi indigo vaikų fenomenas nėra pagrįstas rimtais moksliniais tyrimais ir yra perdėm glaudžiai susijęs su ezoterika, mes negalime jo vertinti kaip tikrai egzistuojančio realaus reiškinio.