Šventojo Rašto Pradžios knygoje yra pasakojimas apie teisųjį Abraomą, kuriam buvo pažadėta, jog iš jo kils didelė tauta. Dievas, norėdamas išbandyti teisųjį vyrą, paprašė, kad šis paaukotų savo sūnų. Abraomo galvoje sukosi labai sunkios mintys: juk Dievas pažadėjo jam gausius kaip pajūrio smėlis palikuonis, o dabar, tarsi užmiršęs savo pažadus, prašo paaukoti sūnų. Tačiau Abraomas nesideri su Dievu ir ruošiasi įvykdyti tai, kas jam liepta. Tačiau angelas sulaiko aukojimui pakeltą Abraomo ranką, nes Dievui reikalinga ne auka, o meilė (plg. Pr 22). Didelė auka, kurią žmogus paaukoja Dievui, liudija apie didelę jo meilę. Per gavėnią klauskime savęs: ar dėl Dievo meilės padarome ką nors, kas mums tikrai yra nelengva?

Mūsų tvirtinimas, jog kažką mylime, ne visada gali reikšti tiesą. Kokia yra mūsų meilė, tai nusako ne žodžiai, bet meilę patvirtinantys darbai – ką iš meilės Dievui paaukojame. 2009 m. popiežius Benediktas XVI šventuoju paskelbė flamandų kun. Juozapą Damijoną de Veusterį, visą gyvenimą pašventusį Molokajo saloje gyvenusiems raupsuotiesiems. Čia kun. Damijonas ir mirė užsikrėtęs raupsais. Jame išsipildė Jėzaus žodžiai: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Šiemet Bažnyčioje minime Dievui pašvęstąjį gyvenimą ir už jį meldžiamės. Šie vyrai ir moterys dėl Dievo ir žmonių meilės labai daug paaukoja: atsisako šeimos židinio, pasirenka labai kuklų gyvenimo būdą ir, panašiai kaip šv. Juozapas Damijonas de Veusteris, nebijo imtis labai sunkių darbų.

Antrąjį gavėnios sekmadienį esame kviečiami pasitikrinti meilę Dievui. Ar tikrai jį mylime, o gal tik apsigaudinėjame, mąstydami, kad mylime, nors tos meilės tebėra trupiniai, kuriuos paberiame sukalbėdami vieną kitą maldelę, sekmadienį ateidami į bažnyčią ar penktadienį šiek tiek papasninkaudami.

Vienintelis tikras meilės ženklas yra auka – tai, ko dėl Dievo išsižadame. Juo didesnę auką Dievui paaukojame, juo ji išreiškia didesnę mūsų meilę. Mylėti reiškia save dalyti, dovanoti, tai yra eiti aukos keliu. Aukos kupinas gali būti ne tik Dievui pasišventusiojo, bet ir eilinio pasauliečio gyvenimas. Tėvai, mylėdami ir augindami vaikus, dėl jų labai daug paaukoja, tik ne visada vaikai tai įvertina. Tačiau tikra meilė nesidairo ir nesvarsto, kokį gaus atlygį; jei tikrai mylima, tai mylima be išskaičiavimo.

Evangelija pasakoja apie Jėzaus atsimainymą ir kas vyko tuo metu (plg. Mk 9, 2–10). Greta atsimainiusio Jėzaus buvo trys geri mokiniai: Petras, broliai Jokūbas ir Jonas. Jiems buvo labai gera matant dieviškai spindintį savo Mokytoją. Tačiau atsimainymo metu Jėzus su Moze ir Eliju kalbėjo ne apie džiaugsmą, o apie būsimą kančią. Jėzus ruošėsi labai sunkiai valandai – už žmones paaukoti savo gyvybę. Jis kalbasi su dviem Senojo Testamento vyrais, kurių gyvenime taip pat buvo daug išbandymų bei aukos. Kitados Dievas pakvietė Mozę būti tautos vadu ir išvesti ją iš nelaisvės į Pažadėtąją žemę. Keturiasdešimt metų jis vargo su maištaujančia ir neklusnia tauta, kol ją atvedė prie Pažadėtosios žemės ribos ir mirė jos neparžengęs.

Pranašas Elijas matė tautoje ir paties karaliaus Achabo rūmuose viešpataujančią pagonybę. Gindamas Dievo teises pranašas užsitraukė karalienės Izabelės pyktį ir turėjo bėgti nuo grėsusios mirties. Persekiojamas ir nusikamavęs jis maldavo Dievą mirties, tačiau Dievo planuose jam buvo skirtas ilgas ir sunkus gyvenimo kelias. Pranašas pakluso Dievui, ir šis klusnumas buvo jo meilės auka. Jėzus ant Taboro kalno kalbasi su šiais ištikimais Dievui vyrais Moze ir Eliju, tarsi norėdamas padrąsinti save paaukoti už mus net savo gyvybę.

Pasitikrinkime, ar esame klusnūs Dievui. Klusnumas gali būti vergiškas ir iš meilės. Dievui reikalingi ne vergai, bet mylintys žmonės. Palaimintas yra tik iš meilės kylantis klusnumas. Todėl popiežius Pranciškus ragina jaunimą plaukti prieš srovę ir klausyti ne pasaulio, kuris, be sekso, nieko neturi pasiūlyti, bet Dievo, kuris kviečia saugoti skaisčią jaunystę ir ruoštis santuokinei meilei. Dėl Dievo meilės popiežius nuolat ragina žmones savo žvilgsnį nuo savęs kreipti į kenčiančius ir skurstančius žmones ir juose ieškoti Dievo veido.

Po Jėzaus atsimainymo ant Taboro kalno Petras bandė atkalbėti Jėzų nuo aukos kelio: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16, 22). Tuomet Jėzus labai skaudžiai subarė šį mokinį, kurį planavo padaryti Bažnyčios uola, pavadindamas jį šėtonu. Atkalbinėti nuo meilės kelio pagal Jėzų yra šėtoniškas darbas. Ir šį šėtonišką darbą atlieka visi, kurie skatina žmones, ypač jaunimą, rinktis lengvą, patogų, pilną pramogų bei alkoholio ir jokios atsakomybės nereikalaujantį gyvenimo būdą. Šitoks gyvenimas mums, Jėzaus sekėjams, turi būti visiškai nepriimtinas. Todėl gavėnios metu atidžiai paanalizuokime savo meilės Dievui tikrumą.