Miško kirtimas prie „Ąžuolo“ sodininkų bendrijos

Praėjo jau daugiau negu 3 metai, kai savo kraštui neabejingus kretingiškius 2011 metų rudenį sujaudino ir papiktino Kvecių kaime, prie kelio Šiauliai – Palanga, ties įvažiavimu į „Ąžuolo“ sodininkų bendriją, plynai iškirstas miškas. Be beržų, kitų medžių buvo išpjauti XX a. septinto dešimtmečio pradžioje Kretingos aštuonmetės mokyklos mokinių sodinti ąžuolai.

Šių eilučių autorius, bendravęs su viena iš šių ąžuolų sodintojų, pabandė oficialiose valdžios įstaigose sužinoti, ar tai buvo atlikta teisėtai, nepažeidžiant talyje galiojančių įstatymų ir visuomeninio intereso, nes miškas iškirstas Kretingai ir jos įmonėms jautrioje vietoje, šalia žydų genocido vietos ir miesto ribos. Skaitant gautus atsakymus, paaiškėjo nemažai įdomių dalykų, tapo aiškesnė ir Lietuvos miškus sparčiai naikinanti privataus verslo sistema. Šį miško sklypą įsigijo, jam miškotvarkos projektą parengė ir medžius iškirto artimais giminystės ryšiais susiję asmenys. Kretingiškis miškų specialistas miškotvarkos projektą patikrino nevykdamas į vietą, nes esą tokią tvarką tuo metu leido „Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklės“. Be to, kam kur nors vykti, jei galima ir nevykti. Kas kita, jei tai butų jo asmeninio miško ąžuolai. Beje, ąžuolai oficialiuose raštuose minimi tik tiek, kad ąžuolyną buvo numatyta kirsti atrankos būdu, t. y. iškertant tik beržus ir drebules. Deja, krito visi... Tiesa, dar minimos ir valksmos, skirtos nukirstiems medžiams vežti, į kurias, matyt, tie visi ąžuolai ir pateko. Taip iš buvusio penkiasdešimtmečio ąžuolyno liko tik kelmai ir „Ąžuolų“ gatvės pavadinimas, nors įstatymų pažeidimų ir nerasta.

Oficialiuose raštuose ypač pabrėžiama, kad iškirstas miškas per 3 metus turi būti atsodintas, rašoma ir apie miško savininkams gresiančias „nemenkas“ baudas – po 1 tūkst. Lt už neatkurto 1 ha miško. Beje, tokia pat bauda gresia ir už upėje neteisėtai sugautą žuvį – skersnukį, kai už lašišą bauda siekia ir 2 tūkst. Lt. Kad šios baudos miškų savininkų visai nejaudina, šiandien gali pamatyti kiekvienas, buvusio gražaus miško vietoje regintis šabakštynus, čia mėtosi ir šiukšlės. Kita vertus, tokią baudą miško savininkas gali sumokėti pardavęs keleto ąžuolų medieną. Įdomu, ar kretingiškiai miškų prievaizdai šio iškirsto miško sklypo savininkui sugebėjo net ir tą menką baudelę išrašyti, nes miškas iki 2015 m. sausio 1 d. jau turėjo būti atsodintas. Liūdniausia, kad atkūrus nepriklausomybę ir tapus savarankiškiems, Lietuvos miškai tapo dalies visuomenės nemenku pasipelnymo šaltiniu, ypač tada, kai beveik neliko privatizuotino valstybės turto.

Mūsų rajonui pasisekė, kad čia miškininkais dirbo iškilios asmenybės. Marijonas Daujotas, Rimantas Kviklys, šiandien darbuojasi Antanas Baranauskas ir kiti. Tai žmonės, mylėję ir mylintys savo kraštą ir meilę jam bei savo buvimo šioje žemėje pėdsaką įprasminę nuveiktais darbais, saugodami ir puoselėdami pajūrio miškus ir gamtą. Jiems labiau negu kitiems skauda širdį matant plynai kertamus privačius miškus, kurių dalis taip niekada ir nebus atsodinti, virs šabakštynais, nors tai ir pridengiama vienokiais ar kitokiais „skylėtais“ įstatymais. Be to, privati nuosavybė Lietuvoje skelbiama „šventa ir neliečiama“, kai valstybinė taip ir liko paprasta, besermėgė, be jokios šventumo aureolės. Todel taikomi griežti valstybinių miškų kirtimo, atsodinimo reikalavimai, taip pat mokesčių už parduotą medieną dydžiai, o į privačius žiūrima gerokai atlaidžiau. Gaila, bet šiandien, ką parodė ir minėtojo ąžuolyno iškirtimas, dažnai viskas daroma tam, kad vertingą medį nukirstų, o ne jį išsaugotų. Kiekvieną kartą, važiuodamas automagistrale Vilnius – Kaunas – Klaipėda, skiriamojoje juostoje ties 22-uoju kilometru grožiuosi išlakiu Rykantų ąžuolu, vadinamu dar ir Viktoro Bergo vardu. Šio žmogaus, dirbusio sovietinio gamtos apsaugos komiteto pirmininku, rūpesčiu buvo pakoreguotas tos automagistralės projektas ir jau nukirsti pasmerktas medis išsaugotas ateities kartoms. Akivaizdu, kad meilei savo kraštui, gamtai ir žmogui nesvarbi nei politine santvarka, partinė priklausomybė ar ideologija.

Simboliška ir tai, kad žmonės, vykstantys į Palangą, vos už keleto kilometrų nuo buvusio miško, šiandien paversto šabakštynu, pervažiavę Tenžės upelio slėnį, gali sustoti ir pailsėti privačiame miške, pasivaikščioti naujai nutiestais takeliais, pasinaudoti suoliukais, pavėsinėmis, vaikų žaidimo aikštelėmis, pasigrožėti medinėmis skulptūromis. Ir tai nieko nekainuoja. Drįstu teigti, kad tie du požiūriai į mišką yra ir požiūriai į Lietuvą, jos dabartį ir ateitį. Ar matysime kaip savo vienintelį gimtą kraštą, kurį reikia kurti, puoselėti ir saugoti, kad jis tarnautų visiems jos piliečiams, tokį paliekant ir ateities kartoms, ar matysime Lietuvą visuomenės pasipelnymo šaltiniu čia ir dabar, jei tiktai galima daryti, tai leidžia pačių sau susikurti įstatymai ir kol kas dar toleruoja likusioji visuomenės dalis. Manau, kad nuo vieno ar kito vyraujančio požiūrio priklausys ir tolesnė Lietuvos ateitis.