Kovo 11-osios progasveikinu Lietuvos žmones, jau 25-erius metus einančius į laisvę. Sakau – einančius, nes iki galo laisvi būsime tik tenai, aukštybėse, kai susitiksime prie Dievo Avinėlio sosto.

Mūsų ėjimo į laisvę tobuliausias vaizdinys yra išrinktoji tauta, keliaujanti per dykumą į Pažado žemę. Apie tai pasakojama Išėjimo knygoje. Izraeliečiai, ilgus metus nešę vergystės jungą, norėjo laisvės, tik nesuprato, nei kas yra laisvė, nei kokia jos kaina. Dykuma, per kurią Mozė vedė tautą, nebuvo svetinga: joje trūko viso to, ką izraeliečiai turėjo Egipte – maisto ir vandens, todėl laisvė greitai apkarto ir žmonės pradėjo maištauti. Per 25-erius metus ir mums, lietuviams, laisvė ne kartą apkarsdavo. Mozė, nežinodamas, ką daryti, maldavo Viešpatį pagalbos: „Ką man daryti su šia tauta? Nedaug betrūksta, kad jie akmenimis mane užmuštų.“ Išėjimo knygoje plačiai pasakojama, kaip Dievas stebuklingai maitino į laisvę keliaujančius. Tačiau Dievas, mylėdamas šią tautą, siekė išlaisvinti žmones ne tik iš fizinės vergovės – jie turėjo tapti laisvi savo dvasia.

Tik ką buvusiems Egipto vergams reikėjo gerai suprasti, kokie turės būti, pasiekę Pažado žemę. Keturiasdešimt metų trukusios kelionės į laisvę pagrindinė vieta buvo Sinajaus kalnas, prie kurio izraelitai prisiartino trečią kelionės mėnesį. Ant šio kalno Mozė gavo Dievo įsakymų akmenines plokštes. Šie įsakymai buvo aiškus Dievo nurodymas, kokie turės būti laisvi žmonės: privalės gerbti ir mylėti Dievą, šalia esantį tautietį ir net ateivį. Mes šiuos įsakymus esame išmokę dar vaikystėje drauge su religinių žinių pradmenimis, tai buvo reikalinga pradedant asmeninę kelionę su Dievu. O jei mes per 25-erius atkurtos Nepriklausomybės metus dažniau būtume prisiminę Dekalogą, iš tiesų jaustumės kur kas laimingesni.

Mūsų laikų žmogui žvelgiant į Dekalogą dažnai atrodo, kad krikščioniškasis tikėjimas paremtas vien draudimais. Net pats Dievas kai kam atrodo vos ne tironas, besikėsinantis į mūsų trokštamą laisvę, siekiantis iš žmogaus išplėšti visa, kas tam žmogeliui malonu ir brangu. Iš tiesų, mūsų tikėjimas remiasi ne draudimais, bet tiesa ir meile. Laikydamiesi tiesos, mes garbiname ne stabus, bet dangaus ir žemės Kūrėją; be to, nelaikome savęs dievais, o tik Dievo kūriniais. Vykdydami meilės įstatymą, kiekviename žmoguje bandome įžvelgti Dievo paveikslą, todėl su žmogumi nesielgiame kaip su daiktu. Didysis Dievo įsakymas mums primena mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, o artimą – kaip save patį. Taigi, į klausimą, ar tikrai esu laisvas žmogus, atsakymo toli ieškoti nereikia. Reikia tik atsakyti: ar tikrai mylime Dievą ir žmones? Jei mylime tik save, esame pakeliui į didesnę ar mažesnę vergovę, nors laikytume save pačiais liberaliausiais žmonėmis.

Už laisvę visuomet reikia mokėti tam tikrą kainą, kartais labai didelę, kurios nemokėdami rizikuojame dvasiškai degraduoti ir grįžti į vergovės laikus.

Prieš 25-erius metus apsisprendėme eiti laisvės keliu ir mokėti už tai tokią kainą, kuri bus reikalinga, nujautėme, kad ji bus nemaža. Po Kovo 11-osios buvo ekonominė blokada, grasinimai ir net Sausio 13-osios bei Medininkų aukos. Tokia buvo laisvės kaina.

Šiandien Ukrainos žmonės moka nepalyginamai didesnę laisvės kainą. Ji kartais gali atrodyti net per sunki. Tačiau į laisvę Dievas veda kiekvieną tautą ir nori ją lydėti, kaip lydėjo anuomet išrinktąją tautą. Tik mums, žmonėms, reikia neužmiršti, kad eiti į laisvę, remiantis vien savo jėgomis, yra rizikinga ir pavojinga. Galima pavargti, gyvenimo dykumoje prarasti viltį ir suabejoti, ar reikėjo pradėti eiti laisvės keliu.

Laisvės keliu jau einame 25-eri metai. Per tą laiką matėme laisvės euforiją, kai susikibome rankomis nuo Vilniaus iki Talino, kai virš Gedimino kalno pakilo Trispalvė ar kai išriedėjo paskutiniai okupacinės kariuomenės vagonai. Tačiau ne kartą laisve nusivylėme, nes atrodė, kad ji neduoda to, ko iš jos tikėjomės.

Blogiausia, kas gali nutikti mūsų laisvės kelyje, – tai laisvės atskyrimas nuo tiesos, teisingumo ir meilės, atskyrimas nuo Dievo. Kai kam atrodė, kad laisvas žmogus gali nepaisyti jokių moralinių nuostatų bei įstatymų, net į mūsų žmogiškąją prigimtį įrašyto Dievo įstatymo. Tokiais atvejais jau neinama į laisvę ir trukdoma Lietuvai eiti laisvės keliu.

Kelyje į laisvę nereikėtų, kaip tiems izraelitams, nuolat mąstyti tik apie Egipto mėsą ir svogūnus. Reikia matyti ir mąstyti apie priekyje mūsų einantį ir kelią rodantį Dievą. Gal šie žodžiai kam nors gali nuskambėti labai naiviai, bet mes, Kristaus sekėjai, žinome, ką įtikėjome ir ką pasirinkome savo gyvenimo vedliu. Apaštalas Paulius rašė pirmiesiems Kristaus sekėjams: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 22–25).

Švęsdami Kovo 11-ąją, pasitikrinkime, kokiu keliu einame į laisvę. Ryžkimės šiuo keliu eiti drauge su Dievu ir nebijoti, kad mus nešanti laisvės upė turi krantus. Pats Dievas juos pastatė, nes jei laisvė prarastų krantus, ji būtų ne gyvybę nešanti upė, bet pelkė, bala ar kažkas panašaus. Jėzaus Kristaus Prisikėlimas yra mūsų vėliava, rodanti kelią, kuriuo turime eiti į laisvę, kurdami savo, savo vaikų ir Lietuvos ateitį.