Apaštalas Jonas aprašė fariziejaus Nikodemo apsilankymą pas Jėzų naktį. Nikodemą pasiekiančios žinios apie Jėzų lenkė jį mąstyti, kad Galilėjos Mokytojas tikrai yra Dievo žmogus ir verta su juo arčiau susipažinti. Tačiau Nikodemas nebuvo iš drąsiųjų ir, kad išvengtų bet kokių nemalonumų, aplankė Jėzų naktį. Be jokios abejonės, jo draugai, fariziejai, būtų priekaištavę, kaip jis išdrįsęs lankytis pas, jų manymu, žmones klaidinantį mokytoją.

Pokalbyje su Nikodemu Jėzus pasakė labai svarbią žinią – apie būtinumą atgimti: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5). O šio atgimimo būtina sąlyga yra tikėjimas. Jėzus kalbėjo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Dievo žodis skelbia pačią brangiausią žinią: už mūsų nuodėmes yra sumokėta Dievo Sūnaus mirties ant kryžiaus kaina. Jėzus aiškino Nikodemui: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14). Ši kaina už mūsų amžinąjį gyvenimą yra sumokėta visiškai be mūsų nuopelnų, vien iš begalinio Dievo gailestingumo. Šią dovaną gauname vien įtikėdami į Dievo Sūnų: „Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas“ (Jn 3, 18).

Vieni pasmerkti likti nuodėmės tamsoje ir su šia tamsa eiti per visą savo gyvenimą, kiti išteisinti, nes įsileido Dievo Sūnaus šviesą, kurioje lengvai atpažįsta tikrąjį gėrį ir jo siekdami susikrauna gerų darbų kraitį. Apie tai apaštalas Paulius rašo: „Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ ( Ef 2, 10).

Ruošdamiesi Velykoms, mes esame kviečiami pasitikrinti savo tikėjimą, kiek jis yra panašus į tą, apie kurį Jėzus kalbėjo Nikodemui. Tikėti į Jėzų Kristų reiškia įsileisti jį į visą savo gyvenimą. Žmonės dažnai elgiasi nenuosekliai. Jei žmogaus gyvenimą palygintume su namu, turinčiu daug kambarių, tai dažnai žmonės Jėzų įsileidžia tik į vieną kambarėlį, kuris vadinasi bažnyčia. Kiti kambariai – asmeninis šeimos gyvenimas, studijos, profesinis darbas, politika, visuomeniniai reikalai – dažnai tvarkomi be Jėzaus, be Evangelijos. Šitoks tikėjimas, kuriam širdyje paliekama labai mažai vietos, nenušviečia žmogaus gyvenimo ir jame gali būti daug tamsos. Labai liūdna, kai žmonės su tikėjimu bando suderinti visiškai nesuderinamus dalykus – nesąžiningumą, santuokinę neištikimybę, nepagarbą gyvybei ir daug kitų dalykų, nepuošiančių mūsų, žmonių, gyvenimo.

Koks turėtų būti autentiškas tikėjimas, į kurį galėtume žvelgti kaip į etaloną? Tai Švč. Mergelės Marijos tikėjimas. Marija buvo tikėjimo žmogus. Gal mažiausiai stebina Marijos tikėjimas angelo apsireiškimo metu, kai jai buvo praneštas Dievo sprendimas apie Jėzaus įsikūnijimą. Marija greitai pareiškė priimanti Dievo valią. Labiausiai stebina ir žavi Marijos tikėjimas sunkiausių išbandymų metais. Su vos gimusiu Kūdikiu naktį ji bėga į Egiptą ir gyvena tremtyje. Tenai ji nematė dangaus angelų, bet matė vien vargą, kuris buvo nepalyginamai didesnis už tą, kokį kartais matome dabartinėje Lietuvoje.

Pats sunkiausias Marijos tikėjimo išbandymas, be jokios abejonės, buvo Jėzaus kančios metu. Evangelistai užrašė Jėzaus skundą ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tačiau evangelistai neužrašė Marijos skundo. Ji tyliai kentėjo drauge su Sūnumi. Tai yra jos tikėjimo didybė.

Mūsų laisvės kelyje tikėjimas labai reikalingas. Vienoje televizijos laidoje buvo kalbinami aukščiausi buvę ir esantys Lietuvos vadovai. Visi kalbėjo apie Lietuvos gerovę ir reiškė viltį, kad, kai bus gerovė, tai bus ir šeimos didelės, ir niekas neemigruos iš Lietuvos. Nė vienas nepasakė, kad, greta medžiaginės gerovės, reikalinga ir dvasinė gerovė: tikėjimas į Dievą ir iš šio tikėjimo kylanti pagarba žmogui. Juk Europos valstybėse yra daug gerovės, tačiau šeimos mažos, o demografinė būklė tiesiog skandalinga.