Kaip rodo statistiniai tyrimai, šiais laikais santuokos institutas patiria nemenką krizę. Daugiau šeimų skiriasi, nei laikosi santuokinio pažado būti kartu, iki kol mirtis išskirs. Šiai krizei padeda tvirtėti begalė veiksnių, kurie gerokai apsunkina šeimos gerovę. Šiuo atveju mums svarbus vienas iš jų: santuokinės iniciacijos ir ritualo praradimas, tad apie tai ir bus kalbama šiame straipsnyje.

Nuo gilios senovės iniciacija ir ritualas yra svarbus aspektas tikinčiojo ir net nebūtinai tikinčio žmogaus gyvenime. Archajiškam žmogui iniciacija, kai perkeičiama visa jo būtis, buvo itin svarbus ontologinio būvio aspektas. Žmogus tada žinojo, kada jis tampa suaugęs, kada valdovu ar dar kaip nors pasikeičia jo visuomeninis statusas, ir ne tik jis. Šis statuso pasikeitimas, archajiškam žmogui reiškė ne šiaip socialinės padėties pasikeitimą, bet labiau ontologinį virsmą, kurio metu pasikeičia visa jo esybė, visa egzistencija ir jos prasmė.

Šiais visuotinio sekuliarizmo laikais bet koks religingumas ir rituališkumas nebetenka prasmės visuomenės sąmonėje, nes laikomas atgyvenusiu bobučių papročiu. Čia, žinoma, iškart kyla paradoksas, nes modernusis žmogus, iš prigimties būdamas Homo religiosus, atmesdamas sakraliuosius ritualus, apsikrauna begale desakralizuotų ritualinių formų, tačiau tuo pačiu metu kovoja su sacrum kaip neteisinga pozicija, taip bandydamas išstumti religingumą iš savo gyvenimo. Šiandienos vestuvės atšvenčiamos Santuokų rūmuose, kuriuose atliekamas juridinis ritualas, o pastarojo metu jaunieji pasirašo sutartį. Viena kita pora nueina į bažnyčią, nelabai suprasdama, ko ten apskritai reikia eiti, juk vis tiek po to teks eiti į Santuokų rūmus. Santuokų rūmuose gaunamas rimtas popierius, juk ten yra valstybinė institucija, o valstybinis popierius pas mus yra aukščiau už dvasines plotmes, nes būtent jis parodo tikrąją dalykų esmę. Moderniam žmogui svarbensis yra Santuokų rūmuose švenčiamas desakralizuotas teisinis ritualas, kuris pakeičia tik socialinę žmonių padėtį, bet nepadaro jokio ontologinio pokyčio.Tačiau tai jam ir nelabai ir rūpi, juk jis žino, jog bet kada gali paprašyti skyrybų, o tai daug geriau, nei tuokiantis bažnyčioje duoti pažadą gyventi, iki kol mirtis išskirs. Tai pažadas visam gyvenimui, o modeniam žmogui yra baisu įsipareigoti bent kiek ilgesniam laikui. Žinoma, pats nūdienos vestuvių šventimas yra išlaikęs tam tikrų santuokinio ritualo bruožų, tačiau nebeturi senosios sakralinės prasmės. Jaunieji atsistoja prieš bendruomenės įgaliotą asmenį, pasako priesaikos žodžius, jei labai pasiseka, išgeria taurę šampano, o vėliau būna apmėtomi ryžiais. Niekas jau nebeteikia reikšmės tiems veiksmams, kuriuos atlieka, juk dabar atrodo svarbiausias dalykas per vestuves – pasilinksminimas, paūžimas prie stalo ir drastiškas piršlio pakorimas, nesuprantant, apskritai kam jį reikia karti. Bet ar taip buvo anksčiau?

Senasis vestuvių ritualas kartu su gimimu, branda ir mirtimi buvo vienas iš pagrindinių perėjimo, t. y. iniciacinių momentų žmogaus gyvenime. Kiekvienas perėjimo momentas buvo palydimas gausa ritualų, taip pat mirties bei gyvybės simbolikos. Šis fenomenas sutinkamas visose pasaulio kultūrose, kurios dar išlaikė archajiškų bruožų. Tos socialinės grupės, kurios laikosi religinių priesakų, nepriklausomai nuo to, jog gyvena desakralizuotoje visuomenėje, dar stengiasi išlaikyti šiokias tokias iniciacijos apraiškas, nors pats perėjimo ritualų nuvertinimas jaučiamas ir tarp tikinčių žmonių.

Archajiškam žmogui iniciacijos metu visada būdavo svarbu atlikti kosmogoninio akto kartotę. Baigdavosi senojo žmogaus gyvenimas ir prasidėdavo naujojo. Žmogus darė viską tam, kad gyventų pagal dievų nustatytą santvarką.

Neatlikęs perėjimo ritualo, žmogus suvokė, jog pakliuvo į chaoso teritoriją, suvokė tai, jog jo gyvenimas statomas į pavojų, jis suvokė, jog tuo metu yra tokios pavojingos būklės, kad gali visiškai išnykti. Neatlikęs ritualo, žmogus galėjo būti laikomas prakeiktu savo bendruomenėje arba nelaikomas žmogumi, ar dar blogiau, jis galėjo mirti, tiek dvasiškai tiek kūniškai. Neatlikęs gimimo ritualo, žmogus galėjo būti laikomas negimusiu.

Žydai vaiko nelaikydavo žmogumi, kol jis nebūdavo apipjaustomas ir taip įvesdinamas į bendruomenę. Afrikos tautose berniukas, neperėjęs iniciacijos į suaugusius, būdavo laikomas vaiku, nepriklausomai nuo jo amžiaus, o šiaurinėse Sibiro tautose toks berniukas būdavo rengiamas moteriškais rūbais ir atlikdavo moteriškus darbus, nes jis negalėjo tapti vyrų bendruomenės nariu, tad su tokiu vyru net lytiškai būdavo santykiaujama kaip su moterimi, nes jis juk ne vyras. Indijoje teisingai nepalaidojus žmogaus, jis negalėjo tinkamai reinkarnuotis, todėl užstrigdavo amžinajame Samsaros prakeiksme bei nepasiekdavo nirvanos.

Viduramžių krikščionys, kovodami Kryžiaus karuose, rūpinosi, kad būtų krikščioniškai palaidoti, nes tai sąlygojo sėkmingą perėjimą į anapusybę (tam jie tatuiruodavosi kryželį ant riešo). Vestuvių ritualai taip pat turėjo savo svarbių iniciacijos momentų, kurie garantuodavo sutuoktinių laimę bei sėkmingą ontologinį virsmą.

Perėjimo ritualuose gana svarbią reikšmę turėjo bendruomenė. Vestuvių iniciacijoje bendruomenė ypač rūpinosi naujos šeimos atsiradimu. Tokie ritualai vyrui ir moteriai duodavo sakralią pradžią naujam gyvenimo etapui. Tai buvo itin svarbus vyro ir moters įvesdinimo ritualas, nes pakeisdavo ne tik bendruomeninį statusą, bet ir visą žmogaus gyvenseną. Dalis senųjų ritualų, deja, deskaralizuotoje formoje išliko ir iki mūsų laikų. Pavyzdžiui, mergvakaris. Šiandien mergvakaris paprastai būna gerų draugių susirinkimas, dažnai švenčiamas bare, ar pereinant gatvėmis, persirengus karnavaliniais kostiumais. Seniau mergvakaris būdavo sakralus susiėjimas, kada rituališkai mirdavo netekėjusi moteris, gimdavo nauja moteris, paruošta santuokai, moteris, apdovanota vaisingumo galiomis. Vedybų ritualas vainikuodavo šį ritualą, ir moteris atgimdavo iš naujo. Šį ritualą švęsdavo visos bendruomenės moterys. Netekėjusios draugės atsisveikindavo su būsima nuotaka, ištekėjusios moterys apmokydavo santuokinio gyvenimo subtilybių, idant nenukentėtų pati bendruomenė, ir nauja šeima neštų naudos ir gerovę bendruomenės gyvenime. Taigi dar prieš santuokos sudarymą jaunieji būdavo atsakingi visai bendruomenei. Santuokai sudaryti buvo ruošiamasi su visa bendruomene, nes tai nebuvo tik vienos poros reikalas, kaip kad yra dabar, bet visos bendruomenės atsakomybė ir rūpestis.

Santuokinės iniciacijos metu būsimos šeimos nariai dažnai turėdavo įveikti tam tikrus išbandymus, kurių liekanų galima aptikti ir dabartiniame vestuvių šventime. Tai įvairūs vaisingumo, pasiruošimo vedybiniam gyvenimui bei santykių su uošviais reglamentavimo ritualai, kaip kad dabar egzistuojantis lėkštės daužymas, lėlės aprengimas, uošvienės vėžinimas geldoje ir pan. Ikivedybiniai išbandymai atsispindi ir pasakose, kur jaunikaitis kovoja su slibinais tam, kad tik po laimėtos kovos ilgai ir laimingai gyventų, mergina pasakose dažnai turėdavo atpažinti savo jaunikį iš begalės kitų arba jai koks burtininkas pateikdavo būsimąjį vyrą, visą apaugusį plaukais ir nagais, o mergina jį sugrąžindavo į normalią būseną. Per šiuos ritualus bendruomenė įsitikindavo, jog jaunieji išties yra pasiruošę vedybiniam gyvenimui, tad visi žmonės, kurie buvo vestuvių liudininkai, jausdavo atsakomybę ir rūpestį, kad šeimos institutas gyvuotų iki gyvenimo pabaigos. Praktiškai visuotinai sutinkamas paprotys iniciacijos metu patirti išbandymų. Šie išbandymai gali būti dvasiniai, fiziniai ar psichologiniai. Vedybų ritualai taip pat turėdavo savų išbandymų. Tai turėjo sustiprinti jaunųjų savimonę, idant vedybos būtų ne šiaip socialinis pasikeitimas, o pasikeitimas ontologiniu lygmeniu, už kurį reikia kovoti. Yra pasakų, kur jaunikaitis turi patirti išmėginimų, kad gautų karalaitę, o tik po to galėtų „ilgai ir laimingai gyventi“.

Dar vienas dalykas, susijęs su rituališkumu ir iniciacija, yra seksualinis dviejų žmonių ryšys bei jo simbolika. Dabartinais laikais lytinis aktas tapo kasdienybės dalimi. Žmonės, vos pradėję draugystę, iškart puola atlikti santuokinių pareigų. Iki vestuvių tokių santykių su skirtingais parteneriais turima ne vienas ir ne du. Iš čia kyla ontologinė problema: kas yra sutuoktiniai?

Kai kuriose archajiškose kultūrose sutuoktinais tampama automatiškai, vos tik pora turi pirmus lytinius santykius, net jei jų nepalaimino bendruomenė. Pirmasis lytinis aktas yra palaiminamas dievų, todėl pora tampa susituokusi, nes atliko kosmogoninį aktą, t. y. atkartojo dieviškąjį kūrybos aktą. Išsiliejęs moters kraujas sujungia žmones visam laikui. Taigi dažnai pirmasis partneris ir būdavo laikomas vieninteliu vyru ar žmona visam gyvenimui, nes moters kraujas ir vyro sėkla sujungdavo juos visam gyvenimui.

Apskritai visas santuokinis gyvenimas buvo dieviškosios tvarkos kartotė. Vyras atspindėjo Dangų, apvaisinantį Motiną Žemę, kuri duoda gyvybę viskam, kas gyva. Čia irgi jaučiamas bendruomenės rūpinimasis naująja šeima. Dėl turėtų lytinių partnerių iki santuokos gali kilti įvairių psichologinių problemų, todėl bendruomenė pasirūpina, kad partneris būtų tik vienas ir visam gyvenimui.

Žinoma, to dabar nebėra pasaulietiniame gyvenime, tačiau skaistybės išlaikymas iki vedybų yra svarbus tikinčiojo gyvenimo aspektas, kurį įgyvendinti turėtų padėti bendruomenė, rodydama tinkamą pavyzdį jaunuoliams, šviesdama jį ir ugdydama tinkamas dorybes.

Vedybų papročiai taip pat buvo lydimi gausios simbolikos. Simbolio reikšmė senovėje taip pat buvo itin svarbi, nes vesdavo į anapusinės tikrovės pažinimą. Visa sacrum erdvė būdavo perpinta simbolinio mąstymo. Visas pasaulis buvo perteikiamas per simbolio paaiškinimą.

Vieną itin gražią vedybinio ritualo mitologijos istoriją galime rasti ir Šventajame Rašte, Tobito knygoje. Tobito sūnus Tobijas kartu su angelu Rafaeliu eina išvaduoti Saros iš demono Asmodėjaus nelaisvės. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, jog šis pasakojimas turi savitą funkciją, papasakoti, kodėl svarbu, kad izraelitas vestų „moterį iš tėvo namų“ (Tob 6, 16), nes tuo metu izraelitai buvo Babilonijos tremtyje, tad buvo paplitusi santuokų su kitatautėmis praktika. Iš pasakojimo žinoma, jog Sara jau buvo ištekėjusi už septynių vyrų, tačiau „nedorasis demonas Asmodėjas išžudė vieną po kito jaunikius prieš jiems sueinant kaip vyrui ir žmonai“ (Tob 3, 8). Čia atsiskleidžia svarbi žydiškosios savimonės detalė: Sara neturėjo palikuonių, vadinasi, mirusi ji nebegyvens, nes žydai tikėjo, jog žmogus lieka gyvas tik savo ainiuose. Kitas svarbus akcentas, liečiantis mūsų temą, yra tai, jog demonas Asmodėjas yra laikomas santuokos priešu, nukreipiantis seksualinį geismą nederama linkme. Vadinasi, šis vedybinis mitas kalba apie tai, jog Tobitas, t. y. vyras, turi pažaboti savo seksualinį geismą. Ir čia jam padeda bendruomenė angelo vaidmenyje. Mes, kaip krikščionys, turime suvokti, jog santuokai padeda ne tik žemiškoji bendruomenė, bet ir dangiškoji, kurios užtarimo galime ir turime prašyti, pavyzdžiui, melsti šv. Juozapo užtarimo, nes jis yra jaunavedžių ir sužadėtinių globėjas. Dangiškosios bendruomenės dalyvavimas sudarant santuoką yra itin svarbus akcentas, nes senojoje santuokos priesaikoje net buvo prašoma, kad santuokos pažadus padėtų išlaikyti: Dievas, visi angelai ir šventieji.

Vedybinių ritualų dievybių žinoma ir lietuvių mitologijoje: Austėja, Bubila, Leda, Lela, Gonda. Santuoką globojančios dievybės turėjimas paaiškina sakraliąją perėjimo svarbą. Senovės žmogus matė, koks pavojingas yra perėjimas iš nevedusio žmogaus statuso į vedusiojo. Tam reikėjo dievų globos ir palaiminimo, tad šiems dievams buvo gausiai aukojama. Didelė dalis ritualų turi giliai paslėptą psichologinę prasmę, šiuo atveju ritualas padėdavo atsisveikinti su savo praeitimi ir pradėti naują gyvenimą. Taip pat vedybinės savimonės ugdymas nebuvo apribotas vien vedybiniu ritualu. Kadangi archajiškam žmogui visas pasaulis, kuris jį supo, visi jo egzistenciniai pasirinkimai buvo susieti su metų simbolika, taigi jis nuo mažens bendruomenės buvo pratinamas prie savo būsimo santuokinio gyvenimo. Tai vykdavo įvairių kalendorinių švenčių metu, atliekant vaisingumo apeigas, buriant, kaip atrodys išrinktasis ir t. t.. Ši liaudies magija taip pat turėjo itin svarbią psichosocialionio ugdymo reikšmę, kuri padėdavo įgyti būsimo vedybinio ryšio stiprinimo funkciją. Vėliau, atėjus krikščionybei, šias pagoniškas dievybes Lituvoje pakeitė katalikų šventieji: norėdamos ištekėti arba sužinoti, koks būsimojo vyro vardas, merginos kreipdavosi į šv. Andriejų, o šv. Kotrynos išvakarėse nevedusieji vyrai melsdavosi ir prašydavo, kad jiems Dievas duotų gerą žmoną.

Kiek tenka pastebėti, paprastai pagrindinis vestuvių ritualų dėmesys skiriamas nuotakai, matyt, dėl jos kūrybinės galios. Bendruomenė daro viską, kad vaisingumo galia būtų stipri, tad ji apipina nuotaką ritualais, maldomis ir rūpesčiu.

Vedybinės sėkmės ritualų negalime nuvertinti kaip prietarų, nes jie buvo atliekami ribiniais metų laikotarpiais. Buvo tikėta, jog būtent tuo metu žmonių ir dievų pasaulis labiausiai suartėja. Pvz., Kalėdų ar Joninių laikotarpiu, kai būna trumpiausios naktys ar dienos, senovės žmogui buvo aišku, jog tuo metu labiausiai verta pasitikėti dvasių ar dievų duodamais ženklais. Be to, tokio laikotarpio „burtai“ turėjo ir svarbią psichologinę reikšmę. Žmogus iš anksto ruošdavo save santuokiniam gyvenimui: įdiegdavo sau programą, jog turės tą vienintelį išrinktąjį, kuris yra skirtas aukštesnių jėgų. Galbūt modeniam žmogui ir yra sudėtinga suvokti, kokią reikšmę turėjo mąstymui dieviškasis palaiminimas, bet tai buvo svarbiau nei kad mums, tarkime, konstitucija.

Vedybų ritualai buvo atliekami visame pasaulyje. Visur jie turėjo gilią kosmologinę reikšmę. Vedybiniu ritualu jaunieji pareikšdavo bendruomenei, kad nuo šiol jie priklauso vienas kitam, jog taip įgyja naują statusą ir pareigas.

Monogaminę santuoką praktikuojančiose tautose santuoka visada buvo laikoma šventu ir neišardomu ryšiu. Kiek kitaip būta tautose, kuriose klesti poligamija, tačiau ir ten santuoka dažniai būdavo neišardoma, nes sudaroma visam gyvenimui. Poligamiją praktikuojančiose tautose vedybų ritualai būdavo mažiau reikšmingi ir ne tokie iškilmingi kaip monogaminėse visuomenėse, bet vis tiek turėjo ontologinio virsmo su inciacijos pagalba aspektų.

Santuokos amžinumą ir neišardomumą pažymi ir ritualiniai daiktai, kuriuos bendruomenė įteikia jauniesiems arba jaunieji įteikia vienas kitam. Europoje ir kai kuriose Azijos šalyse toks ženklas yra žiedas, kuris iš esmės simbolizuoja ratą, nes jis neturi pabaigos. Dar vienas žiedo simbolis yra tas, kad pastarasis simbolizuoja, jog šie du žmonės yra išrinkti dangaus. Jie jau nebėra priešingi elementai, jie tampa vieniu ir ne tik tampa vienu kūnu, bet susijungia ir su dieviškuoju pasauliu.

Kad ir kaip būtų liūdna, kartais atrodo, jog mūsų laikais vedybinius ritualus labiausiai vertina sektos. Jose skyrybų paprastai nebūna. Kaip pavyzdys galėtų būti Krišnos sąmonės judėjimas. Jų gyvenimas itin ritualizuotas. Griežtai nustatyti santykiai tarp vyrų ir moterų (pvz., vyras negali net prisiliesti prie ne savo moters). Po vedybų taip pat visi santykiai ritualizuoti. Nustatoma griežta bendravimo tarp vyro ir žmonos tvarka, paremta ritualais. Žinoma, negalime vienareikšmiškai pasakyti, jog skyrybų Krišnos sąmonės judėjime nėra tik dėl ritualo, čia veikia ir kiti veiksniai, bet vienaip ar kitaip ritualizuoti santykiai yra nemenkas ramstis palaikyti santuokinį ryšį. Visi vedybiniai ritualai susiformavo bendruomenėje ir būdavo perduodami tradicijos. Jų nesilaikymas reiškė bendruomenės negerbimą ar greitą žūtį, tad ji atsako už savo narius ir po vedybinio akto. Bendruomenė buvo ta, kuri prižiūrėdavo, kad poros vedybinis gyvenimas būtų tvarkingas. Daug kur ta tvarkos šeimoje priežiūra buvo tokia svarbi, jog neištikimą sutuoktinį bendruomenė nubausdavo, pavyzdžiui, užmėtydama akmenimis. Mums tai atrodo žiauru, tačiau archajiškam žmogui tvirtas šeimos institutas reiškė ir tai, jog pati bendruomenė gyvuos. Šeimos subyrėjimas reiškė neramumus bendruomenėje, tad jie buvo matomi kaip potencialiai pavojingi visos bendruomenės išlikimui, todėl visa bendruomenė ir rūpinosi, kad kiekviena šeima būtų darni.

Taigi matant visą šią simboliką ir vedybinių ritualų esmę tampa aišku, jog tokie psichosocialiniai ir ritualiniai modeliai turėjo gilią saistomąją galią, kurios šeima negalėjo pažeisti. Sutuoktiniai jautė atsakomybę ne tik prieš save ar savo vaikus, bet ir prieš visą bendruomenę. Negana to, šeima jautė atsakomybę ir prieš visą dangaus ir dievų bendriją. Santuoka nebuvo tik tų dviejų žmonių reikalas, ji apimdavo visą bendriją, visą kūriniją, visą kosmosą. Juk nelengva skirtis, kai suvoki, jog tavo santuoka yra visiems laikams sujungta dievų. Čia nori nenori tenka laikytis tvirtai įsikibus savo sutuoktinio, jei jau išsiskyrus keli pavojų ne tik sau, bet ir visam kosmosui. Suvokimas, jog esi svarbi kosmoso dalis, kurią sugriovus gali kristi į chaosą ir žūti, buvo gana svarbus akstinas nesiskirti. O nenoras būti bendruomenės atstumtuoju taip pat saistė santuokinį ryšį, nes žmogus aiškiai suvokė, jog be bendruomenės jis neišgyvens, vadinasi, turėjo laikytis jos nustatytų normų.

Dar reikėtų stabtelėti prie krikščioniškos santuokos bendruomeninių aspektų.

Žmogus visų pirma buvo sukurtas kaip bendruomenės narys, kaip šeima. Dievas yra bendruomenė. Pats Dievas yra santuokos autorius. Santuokinis ryšys yra įrašytas pačioje žmogaus prigimtyje, tad žmogus yra pašauktas jungtis į bendrystę. Šeima yra mažiausia bendruomenės dalis, už kurią atsakingi ne tik šeimos nariai, bet ir visa bendrija. Krikščionys turėtų rūpintis pagalba naujai susikūrusioms ir jau seniai egzistuojančioms šeimoms. Tas rūpestis gali pasireikšti įvairiopai: patarimu, palaikymu, pritarimu, pabarimu ir pan.

Dviejų žmonių krikščioniška santuoka visada yra liudijimas bendruomenei, jog štai du tapo vienu kūnu ir yra sujungti dieviškosios meilės, nes juk ir pats Dievas yra meilė. Krikščioniškos santuokos vienas iš svarbių aspektų yra liudijimas savo bendruomenei ir už bendruomenės esantiems žmonėms, jog Dievas laimina du žmones ir apdovanoja juos visomis santuokai reikalingomis sakramentinėmis ir nesakramentinėmis malonėmis. Dievo laiminama santuoka turi būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui palaikyti kūriniją.

Santuokos sakramentas visada švenčiamas su bendruomene. Nors sakramentą teikia du sutuoktiniai vienas kitam, tačiau visada turi būti autoritetingi liudytojai, kurie gali paliudyti, jog Santuokos sakramentas yra tikrai suteiktas. Liudytojai visada atstovauja bendruomenei, jie visos bendruomenės vardu paliudija, jog santuoka yra tikra. Taip pat reikalingas kunigas, kuris bendruomenės vardu palaimina santuoką. Kunigas šiuo atveju atstovauja visai dangiškajai bendruomenei, kuri laimina santuoką ir savo užtarimu ją puoselėja.

Santuokinio ryšio kaip iniciacijos praradimas yra didelis nuostolis tiek patiems besituokiantiems, tiek pačiai bendruomenei. Iniciacijos svarba sutuoktinių gyvenime juos įvesdindavo į bendruomenę kaip naują darinį. Dabartiniais laikais santuoka beliko tik dviejų žmonių reikalu. Žinoma čia reikia išskirti krikščioniškos santuokos sudarymą, kuri daugiau ar mažiau išlaikė bendruomeninius iniciacijos ritualo aspektus. Tai dar šiek tiek džiugina, nors savaime aišku, jog to nepakanka santuokos institutui išlaikyti, nes juk ir tarp tikinčiųjų yra nemažas skaičius skyrybų, bet čia jau tebūnie pastoracijos darbuotojų rūpestis parodyti sutuoktiniams tai, ką iš tiesų reiškia santuokos ritualas, koks ontologinis virmas įvyksta jos sudarymo metu bei kokia viso to prasmė.