Gyvenime ir dirbdama psichologe sutinku daug įvairių mamų: laimingų,  susirūpinusių savo vaikų gerove, suglumusių, įskaudintų, tokių, kurios mamos dar tik kelerius metus, ir tokių, kurios jau keliolika. Visų šių mamų bendrystė ta, kad jos nori būti pačiomis geriausiomis mamomis, kad ir kas nutiktų.

Manau, jog mamos svarba vaiko gyvenime turbūt negali būti pernelyg sureikšminta, nes iš tiesų ji – begalinė. Vienos mamos savo kūdikėlių laukia su nerimu ar būgštavimu, kitos, priešingai – skendi ramybėje ir harmonijoje. Bet vaikeliui išvydus šį pasaulį visų jų laukia tie patys uždaviniai – puoselėti ir prižiūrėti vaiko tapimą sveika asmenybe.

Naujo šeimos nario atsiradimas

Štai ir galybė pasikeitimų plūsteli į mamos gyvenimą, daug naujų klausimų, į kuriuos ne visad yra aiškūs atsakymai: „Kodėl verkia?“, „Kodėl nemiega?“, „Kodėl nenori valgyti?“ Daug „kodėl“ ir dar daugiau „ką daryti?“ aplanko mamas pirmaisiais metais sūpuojant vaikelį. Per šiuos metus vaikas auga itin sparčiai, vystosi tiek kūnas, tiek pažintiniai gebėjimai, juk vaiko tikslas kuo greičiau išmokti vaikščioti, bėgioti ir domėtis tuo dideliu pasauliu aplink. Tą jis ir daro.

Turbūt didžiausias iššūkis ir sunkumas mamai yra tai, kad kūdikis negali žodžiais pasakyti, kaip jaučiasi, ir yra visiškai priklausomas nuo suaugusiojo. Net jei galime nuspėti, kad kūdikis liūdnas ar piktas, neaišku, kiek jam tie jausmai reikšmingi, kodėl būtent jie kilo ir kiek jie yra stiprūs. Tai mamai gali kelti nerimą, ją varginti ar bauginti.

Visgi svarbiausia, kas susiformuoja per pirmuosius kūdikio gyvenimo metus tarp jo ir mamos. Tai prieraišumo jausmas, kitaip tariant, emocinis ryšys, tam tikra meilės forma. Mama yra viso ko atspindys ir veidrodis vaikui, juk pirmaisiais metais kūdikis mano, jog jis ir mama yra viena, todėl jausti ir patirti mamą šalia yra taip svarbu. Jei kūdikis juokiasi, ir mama reaguoja į jo teigiamas emocijas savo teigiamomis emocijomis – džiaugsmu, jei mama šypsosi ir kalba su vaiku, šis suvokia, jog tikrai yra laimingas, ir taip turi būti.

Kol sulaukia maždaug 12–20 mėnesių amžiaus, vaikas net neskiria aiškios ribos tarp savo kūno ir kito asmens. Mamai vertėtų žinoti ir suprasti, kad ji vaikui yra ypatinga ir itin svarbi, jos pareiga suteikti galimybę vaikui pažinti pasaulį, tyrinėti, domėtis, užtikrinant jo saugumą, leidžiant jam gyventi savą, nors dar ir labai nuo jos priklausantį, gyvenimą. Dar itin svarbu kalbėti. Įrodyta, jog kalbėjimas su kūdikiais skatina jų pažintinės raidos procesus, kalbos raidą, kūdikiai labai reaguoja į mamos intonacijas ir balsą, mamos balsas svarbus ir anksčiau minėtam kūdikių jausmų suvokimui ir priėmimui. Būti šalia visa savo esybe ir reaguoti į vaiko poreikius – turbūt tokie galėtų būti pirmųjų metų tikslai mamai.

Augant...

Kai vaikui sueina 18–24 mėnesiai, pasaulis tampa vis įdomesnis, patyrimo ribos plečiasi, o ir galimybės tyrinėti jau gan didelės, vaikas vis dažniau kartoja „ne“, šis žodis tampa vis dažnesnis ir tėvų lūpose. Noras patirti pačiam, savęs suvokimas kaip atskiro nuo mamos žmogaus skatina plėsti ribas, tikrinti taisykles, o tai mamoms, žinoma, ir tėčiams tampa didžiuliu iššūkiu. Tas naujas vaikui atsiveriantis pasaulis jį ir traukia, ir baugina, taip pat vaikai gali dažniau pykti ir tą stipriai rodyti. Mamai, kaip žmogui, esančiam arčiausiai vaiko, labiausiai galėtų padėti suvokimas, jog dabar toks etapas, kai vaikas patiria daug jausmų, dar neturi gebėjimo visus juos išreikšti žodžiais, dažnai ir pats nesupranta, kas vyksta, todėl į daugelį erzinančių situacijų reikėtų reaguoti išlaikant ramybę ir tam tikras taisykles.

Sulaukiu labai daug tėvų, kurie būtent šiuo vaiko gyvenimo laikotarpiu kreipiasi norėdami pasitarti, kaip reaguoti ir elgtis, sužinoti, kas vyksta. Juk vaikas geba reikalauti, manipuliuoti, labai greitai randa spragas, kuriomis gali pasinaudoti, tėvų silpnybes, kurias mielai paverčia savo stiprybe. Vaiko gyvenime turėtų atsirasti ribos ir taisyklės, kurias tėvų pareiga įvesti ir palaikyti. Nuoseklus tėvų elgesys yra vienas didžiausių sėkmingos tėvystės garantų. Visgi ar vien taisyklių gana? Toli gražu ne. Emocinė šiluma, meilė ir supratimas gyvybiškai reikalingi tolesnei vaiko raidai. Niekur neišnyksta vaiko noras būti mylimam, reikšmingam, įdomiam. Apie tai ir kalbame su mamomis: kaip nuosekliai ir teisingai laikytis taisyklių ir kaip išlaikant meilės santykį su vaiku padėti jam augti, suprasti savo jausmus ir mokyti juos reikšti tinkamai. Kalbame ir apie tai, kaip nepamiršti, jog mama tai ir tas žmogus, kuris skaito vaikams pasakas prieš miegą, stebi jų žaidimus, turi galimybę panirti į vaikų fantazijų pasaulį ir jame įžvelgti daugybę stebuklų, ir kaip rasti laiko atsikvėpti ir pasakyti sau: „Galiu klysti, bet esu geriausia mama, kokia galiu būti.“

Mokykliniai metai

Mama, atvedusi vaiką į pirmąją klasę, dažnai atrodo kupina naujų vilčių, lūkesčių, pasididžiavimo ir mylinčiomis akimis lydi savo mažąjį į naują gyvenimo etapą. Ir jis tikrai naujas ir tikrai kitoks. Vaikas ateina į aplinką, kurioje daug taisyklių, daug reikalavimų, vis dažniau girdi žodį „reikia“. Mokykloje vaikas išmoksta ne tik įvairiausių mokomųjų dalykų, bet ir bendrauti, spręsti konfliktus, gerbti, reikalauti, ginti savo teises, atlikti pareigas. Vaikui mokytoja tampa itin svarbiu ir gerbtinu asmeniu. Idealiu atveju ir būna taip, kaip paminėjau, tačiau neretai vaikui kyla sunkumų pritampant naujoje aplinkoje, randant savo vietą ir vaidmenį tarp klasės draugų, sunkumų kyla suvokiant ir veikiant pagal savo gebėjimus, sukaupiant dėmesį, priimant autoritetus. Ir kai tai nepavyksta taip sklandžiai, tėvai vėlgi yra svarbiausias ramstis, į kurį jau gręžiasi ne vien vaikas, bet ir mokytojai, prašydami padėti, kartu spręsti ir įveikti sunkumus. Mama ir vėl neišvengiamai yra tas žmogus, kuris, matydamas vaiko sunkumus, turi išlikti mylintis ir palaikantis, motyvuojantis ir tikintis vaiku. Tenka matyti daug skaudžių atvejų, kai mamų rankos nusvyra, jos pasiduoda ir nebetiki, jog vaikas gali keistis, tačiau, be tėvų tikėjimo juo, vaikas nieko daugiau ir neturi. Mokykloje pasiutęs blogiukas, namie gaunantis pylos, jog netinkamai elgiasi, nebesijaučia mylimas, visas dėmesys sutelktas tik į tai, kaip nesiseka, koks jis blogas, o negana to, nebesijaučia reikalingas ir reikšmingas tiesiog kaip asmuo, kaip vaikas, kaip pats brangiausias tėvų turtas. Tokiu atveju tikėtis vaiko elgesio pokyčių yra gana naivu.

Vaikai, kuriuos konsultuoju, ypač tie, kuriems prasčiau sekasi bendrauti, mokytis ir kurie dažnai pakliūva į konfliktines situacijas, neretai būna praradę viltį, kad kas nors gali pasikeisti ir kad jie bus suprasti ir įvertinti, mylimi ir palaikomi ar įvertinti net už mažytes pastangas. Kiekvienas jų nori ir viliasi, kad tikime jų gėriu ir sugebėsime jį pamatyti. Tad mums, mamoms, belieka stengtis vėl ir vėl pamatyti, koks puikus žmogus šalia mūsų. Tokie paprasti dalykai, kaip valandėlė, praleista užsiimant malonia veikla kartu: važinėjant dviračiais, žaidžiant, plaukiojant, piešiant ar gulint lovoje ir kalbantis, o gal kartu kepant pyragą, vaikui suteikia nenusakomą jausmą, jog jis priimtas ir reikalingas. Ir tai taip pat svarbu, kaip pagrindinių poreikių – valgyti ir miegoti – patenkinimas.

Pabaigoje

Jei kreipčiausi į visas mamas, norėčiau tiesiog pasakyti, jog suprantu, koks sunkus, daug ką paaukoti reikalaujantis tampa gyvenimas, sulaukus vaikelio ir jį auginant, kaip džiaugsmą ir laimę pakeičia susierzinimas ar pyktis, kaip norisi rasti šaltinį, iš kurio galėtumei semtis kantrybės ir naujų jėgų, kaip trūksta laiko įkvėpti, iškvėpti. Noriu priminti, jog mama turi teisę pavargti. Tad leisk sau pailsėti, o kai labai sunku, nekentėk viena, pasikalbėk su kitomis mamomis ar psichologu. Tai padeda iš naujo pamatyti ir prisiminti, kokia puiki mama esi ir kiek daug dalykų darai nuostabiai. Atmink, jog, nepaisant visų tavo klaidų, vaikas vilsis ir tikėsis, kad yra tau svarbiausias ir kad tu myli, vertini, domiesi ir lauki jo savo glėbyje. Tegul tai tave stiprina ir įkvepia tiesiog būti mama.

Svarbu rasti laiko atsikvėpti ir pasakyti sau: „Galiu klysti, bet esu geriausia mama, kokia galiu būti.“

Mama neišvengiamai yra tas žmogus, kuris, matydamas vaiko sunkumus, turi išlikti mylintis ir palaikantis, motyvuojantis ir tikintis vaiku.

Mama turi teisę pavargti.

moters psichologija logo