Gavėnia – tai laikas apmąstyti kryžiaus slėpinį. Pastovėti prie kryžiaus, kad geriau įsisąmoninčiau savo kaltės kainą. Juk Viešpačiui kryžių ant pečių uždėjau aš. Pastačiau Jam kryžių, o Viešpats sugebėjo tą kryžių padaryti manęs išgelbėjimo ženklu. Ant Viešpaties kryžių uždėjo mano pasirinkta nuodėmė. Mano kaltė prikalė prie kryžiaus Jėzų Kristų ir kartu su Jo prisikėlimu mano nuo tos kaltės išlaisvino. Mano kaltė, kad aš pasirenku nuodėmę ir dėl jos Jėzus Kristus turi pasirinkti kryžių. Šiuo atveju Jėzus gali rinktis kryžių iš meilės man, nes Jis aukojasi dėl manęs iš meilės.

Mano kaltė mane pasmerkė, o Kristaus kryžius išlaisvino. Mano kaltė persekiojo tik iki prisikėlimo, o po kryžiaus mirties ji buvo atpirkta ir aš išganyta. Mano kaltė atvedė Jėzų ant kryžiaus, o mane išpažinti nuodėmių atveda prie nukryžiuoto Viešpaties. Nukryžiuotas Viešpats yra ženklas, kad prisikėlimas jau vyksta ir jau yra įvykęs. Po prisikėlimo kryžius niekur nedingo – jis liko kaip ženklas mano kaltės ir begalinės Dievo meilės išraiška. Viešpaties kryžius – tai išpirktos kaltės ženklas. Ir aš lieku prie kryžiaus, kol gyvenu žemėje, kryžius – mano viltis. Jėzus – mano viltis.

Aš nusikalstu, nes savo akivaizdoje nejaučiu Dievo. Esu lyg Adomas ir Ieva pasislėpusi nuo Dievo žvilgsnio, todėl dažnai ir neįžvelgiu savo kaltės. Aš net nesusimąstau apie tai, kiek kartų sulaužiau Dievo įsakymus. Jeigu aš nestoviu Dievo akivaizdoje, kieno akivaizdoje aš stoviu? Savo? Negi man to pakanka? Ar ne per maži reikalavimai sau? Dievas kviečia priartėti prie Jo, o aš užsimerkiu, kad tik Jo nepamatyčiau, šalia Dievo mano nuodėmė tampa realia blogybe, o aš nenoriu jaustis bloga. Nenoriu jaustis blogai, todėl bėgu nuo Dievo, bet pabėgusi nesijaučiu geriau, sąžinė priekaištauja ir gyventi jaučiant nuolatinę kaltę yra nepakenčiama. Atsistoti Dievo akivaizdoje yra galimybė pasikeisti. Pati graužatis, be gailesčio už nuodėmes tik alina, bet nepriartina prie Dievo. Apgailėta nuodėmė mane, kaltą, nuteisina, nuteisina Dievas. Jis atleidžia, nes aš išpažįstu savo kaltę ir pilnai suvokiu, kokį blogį ji man atneša. Aš atsisakau nuodėmės, prašau atleidimo ir mano kaltė išnyksta Dievo šviesoje.

Kaip gyventi su kalte? Ir kam gyventi su kalte? Visada jaustis kalta ir nieko nedaryti – tai tik slegianti patirtis. Ir niekam nereikalinga. Jėzus Kristus numirė už mus ne tam, kad beprasmiškai kankintumės, vilkdami savo kaltę paskui save. Kaltė yra mane slegiantis kryžius, bet tas kryžius ne Viešpaties. Viešpaties kryžius yra išlaisvinantis. Nuo to Viešpaties kryžiaus aš grįžtu nuteisinta, tik reikia ryžtis prie jo prieiti. Jeigu prieinu prie Viešpaties kryžiaus, prieinu ir prie Viešpaties prisikėlimo ir kartu prie savo prisikėlimo per Viešpatį.

Pati nuodėmė yra visiška beprasmybė, nes veda į susinaikinimą. Veda į niekur. Be Dievo pagalbos iš tos būsenos negrįžtama. Mane kaltė slegia tik be Dievo. Atleistos nuodėmės lyg nuima mano kaltę, mano atsakomybę. Lyg Dievas pasiima visą atsakomybę už mane ir aš turėčiau nebejausti kaltės. Jeigu po Dievo atleidimo aš jaučiu kaltę, tai reiškia, kad nepriimu Dievo malonės ir visiškai nesu įsisąmoninusi Dievo meilės man. Mano kaltė kartu su Dievo atleidimu turi išnykti, aš gal nepamiršiu nuodėmių, tačiau nebereikia dėl jų graužtis ar apie jas galvoti.

Per gavėnią aš atsistoju prieš Dievą su savo nuodėmėmis. Atsistoju taip arti tarsi norėčiau savo padarytą blogį nuo Dievo nenuslėpti. Taip arti, kad matyčiau blogio padarytą žalą man ir artimiesiems. Aš prieinu prie Dievo arti, trokšdama išsilaisvinimo, tikriau išlaisvinimo. Norėčiau Viešpaties prisikėlimą švęsti kartu su savo prisikėlimu. Tokiu prisikėlimu, kurį man dovanoja Viešpats. Bet prieiti prie Viešpaties aš turiu pati, nes Jis stovi šalia manęs visą laiką, turiu tik pažvelgti į Jį ir pašaukti į savo gyvenimą. „Jei nori, tu gali padaryti mane švarų“, tariu aš Viešpačiui, nes aš Tavimi tikiu ir pasitikiu, tikiu Tavo galia atleisti nuodėmes ir panaikinti mano kaltę.

Kaip bebūtų paradoksalu, kaltė dažnai priartina prie Dievo. Tiesiog aš nebeturiu kur daugiau eiti. Kaltę ištverti vienai tampa vis sunkiau ir sunkiau ir tada aš atsigręžiu į Dievą kaip sūnus palaidūnas vildamasi Dievo malonės. Dievą galima pavadinti laukimo Dievu, nes Jis mūsų visų laukia nuolat, laukia ir tikisi. Jis kviečia grįžti. Gal man vieną kartą atsibos vilkti kaltę lyg prakeiksmą, ypač, kai žinau Dievo pažadą mane visur gelbėti, priimti sugrįžtančią, priimti kaltą ir kartu besigailinčią.

Gavėnios metu matau arti Viešpaties kryžių, sustoju prie Jo ir jau nesitraukiu nuo Jo iki pat Viešpaties prisikėlimo. Po Viešpaties prisikėlimo prasideda nauja žmogaus gyvenimo epocha. Išsigelbėjimo epocha, prisikėlimo epocha. Mano nuodėmė „privertė“ Dievą mirti už mane ir prisikelti dėl manęs. Įrodyti, kad pasitikėčiau Dievu, kad pamilčiau Jį, kad likčiau su Juo. Tik jau be kaltės. Po atleidimo. Po kryžiaus pergalės. Dievui buvo laimėtas žmogus. Ir aš buvau priartinta prie Dievo. Niekas kitas tik kryžius ir prisikėlimas priartino mane taip arti Dievo. Ir mano kaltę pavertė keliu link Dievo.

Mano kaltės parodo mano silpnumą, parodo, kad be Dievo pagalbos nieko negaliu. Kad be Dievo pagalbos nuodėmės nenugalėsiu. Aš net nepajėgi sau atleisti, o be Dievo nėra pilno manęs nuteisinimo.

Gavėnia yra proga pažinti Viešpaties kryžiaus galią ir Jo auką. Surenku visas savo kaltes ir ateinu prašydama gailestingumo. Ir to gailestingumo sulaukiu. Kryžius yra Dievo gailestingumo ženklas. Aš atpažįstu Dievą per Jo gailestingumą. Dievą atpažįstu per Jo kryžių ir prisikėlimą. Viešpats nuima mano kaltes nuo mano širdies ir pats pasilieka joje. Prisartinus Dievui aš galėčiau nebesikeisti, turėčiau likti švaria, nesutepta sąžine ir išvysčiau nuristą akmenį nuo Viešpaties kapo.