Tekstas skirtas pasaulinei jaunimo dienai, kuri buvo švenčiama kovo 29 d., Verbų sekmadienį.

Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą (Mt 5, 8)

Brangūs jaunuoliai,

Tęsiame savo dvasinę piligrimystę link Krokuvos, kur 2016 m. liepą vyks būsima tarptautinė Pasaulio jaunimo diena. Kelrodžiu šiai kelionei pasirinkome palaiminimus. Praėjusiais metais apmąstėme beturčių dvasia palaiminimą, žvelgdami į platesnį Kalno pamokslo kontekstą. Drauge suvokėme revoliucinę palaiminimų prasmę ir galingą Jėzaus kvietimą leistis į laimės paieškos nuotykį. Šiais metais apmąstysime šeštąjį palaiminimą: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

1. Laimės troškimas

Šiame pirmajame didžiame Jėzaus pamoksle žodis „palaiminti“, arba „laimingi“, pavartotas devynis kartus. Tai tarsi refrenas, primenantis mums Viešpaties kvietimą žengti drauge su juo keliu, kuris, nepaisant visų iššūkių, veda į tikrąją laimę.

Brangūs jaunuoliai, šioje laimės paieškoje dalyvauja visų laikų ir amžių žmonės. Dievas įdiegė kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje nenumaldomą laimės ir pilnatvės troškimą. Ar pastebėjote, kad jūsų širdys nerimsta nuolat ieškodamos gėrio, galinčio patenkinti begalybės troškulį?

Pirmieji Pradžios knygos skyriai rodo mums nuostabų palaiminimą, į kurį esame pašaukti: tai tobula bendrystė su Dievu, su kitais, su gamta ir su savimi pačiais. Galimybė laisvai artintis prie Dievo, jį regėti ir patirti jo artumą nuo pradžių buvo žmonijai skirto Dievo plano dalis; dieviškoji šviesa turėjo nušviesti visus žmogiškuosius santykius tiesa ir skaidrumu. Toje pirminio tyrumo būklėje nebuvo reikalo dengtis kaukėmis, griebtis klastos ar slėptis vieniems nuo kitų. Viskas buvo skaidru ir aišku.

Kai vyras ir moteris pasiduoda gundymui ir nutraukia pasitikėjimu grindžiamos bendrystės santykį su Dievu, į žmonijos istoriją įžengia nuodėmė (plg. Pr 3). Tuoj pat tampa pastebimi to padariniai jų santykiuose su savimi, kitais ir su gamta. Padariniai dramatiški! Pirminis tyrumas suteršiamas. Nuo tada pasidaro nebeįmanoma tiesiogiai patirti Dievo artumo akivaizdą. Atsiranda polinkis slėptis, vyras ir moteris turi pridengti savo nuogumą. Jie nebeturi iš Dievo regėjimo sklindančios šviesos ir mato juos supančią tikrovę iškreiptai ir trumparegiškai. Orientavęs jų laimės paiešką vidinis „kompasas“ prarado atskaitos tašką, ir valdžios bei turėjimo troškimas, bet kokia kaina patiriamo malonumo geismas veda žmones į liūdesio ir nerimo bedugnę.

Psalmėse randame iš žmonijos širdies gelmių kylantį šauksmą Dievop: „O, kad sulauktume geresnių dienų! Viešpatie, tešviečia mums tavo veido šviesa!“ (Ps 4, 7). Tėvas savo begaliniu gerumu atsiliepia į šį maldavimą atsiųsdamas savo Sūnų. Jėzuje Dievas priima žmogiškąjį veidą. Savo įsikūnijimu, gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu jis mus gelbsti iš nuodėmės ir atveria naujas, iki tol neįsivaizduojamas perspektyvas.

Brangūs jaunuoliai, Kristuje yra jūsų svajonių apie gėrį ir laimę išsipildymas. Tik jis gali patenkinti jūsų lūkesčius, kuriuos taip dažnai nuvilia melagingi pasaulio pažadai. Kaip sakė šv. Jonas Paulius II: „Jis yra grožis, kuris jus taip traukia. Tai jis pažadina radikalių pasirinkimų troškimą, neleidžiantį leistis į kompromisus. Tai jis ragina jus nusimesti kaukes, melagingai iškreipiančias gyvenimą. Tai jis išskaito jūsų širdyse tikriausius apsisprendimus, kuriuos kiti norėtų užgesinti. Tai Jėzus žadina jūsų troškimą savo gyvenimą paversti kai kuo didingu“ (Kalba per maldos budėjimą Tor Vergata stadione, 2000 m. rugpjūčio 19 d.).

2. Palaiminti tyraširdžiai…

Dabar pabandykime panagrinėti, kaip šis palaiminimas įgyvendinamas per širdies tyrumą. Pirmiausia turime suprasti biblinę žodžio širdis prasmę. Žydų kultūroje širdis yra jausmų, minčių ir žmogaus intencijų centras. Kadangi Biblija mus moko, kad Dievas nežiūri to, kas regima, bet žvelgia į širdį (plg. 1 Sam 16, 7), tai galime taip pat sakyti, jog žvelgdami iš širdies galime matyti Dievą. Taip yra todėl, kad širdis išreiškia žmogaus esybės visumą, kūno ir sielos vienybę, gebėjimą mylėti ir būti mylimam.

Apibūdindamas „tyrumą“ evangelistas Matas vartoja graikišką žodį katharos, kuris reiškia švarus, skaidrus, neužterštas. Evangelijoje matome Jėzų, griaunantį su išorinėmis praktikomis susijusią ritualinio švarumo sampratą, kuri draudžia liestis prie daiktų ar asmenų (tarp jų raupsuotųjų ar svetimšalių), kurie laikyti nešvariais. Fariziejams, kurie panašiai kaip daugelis to meto žydų valgė tik prieš tai apsiplovę ir laikėsi daugybės tradicijų, susijusių su daiktų plovimu, Jėzus kategoriškai sako: „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmogaus širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“ (Mk 7, 15. 21–22).

Taigi kas sudaro iš tyros širdies kylančią laimę? Iš Jėzaus išvardytų blogybių, darančių žmogų nešvarų, sąrašo matome, kad šie dalykai susiję ypač su mūsų santykiais. Kiekvienas iš mūsų turi išmokti atpažinti, kas gali suteršti jo širdį, turi išsiugdyti teisingą ir jautrią sąžinę, kad galėtume „suvokti Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2). Reikia sveikai rūpintis kūrinijos apsauga, švariu oru, vandeniu ir maistu, tačiau juo labiau turime saugoti tai, kas brangiausia: mūsų širdžių ir mūsų santykių tyrumą. Ta „žmogiškoji ekologija“ padės mums kvėpuoti švariu oru, kylančiu iš gražių dalykų, tikros meilės, šventumo.

Esu uždavęs jums klausimą: „Kur tavo lobis? Kur tavo širdis randa atilsį?“ (plg. Susitikimas su Belgijos jaunuoliais 2014 m. kovo 31 d.). Mūsų širdis gali prisirišti prie tikrų ar melagingų turtų, gali iš tikrųjų pailsėti arba apsnūsti, tapti tingi ir atbukusi. Brangiausias gėris, kurį galime turėti gyvenime, yra mūsų santykis su Dievu. Ar esate tuo įsitikinę? Ar suvokiate, kokie neįkainojamai vertingi esate Dievo akyse? Ar žinote, kad esate besąlygiškai jo mylimi ir priimami tokie, kokie esate? Jei toks suvokimas prarandamas, žmogiškoji būtybė tampa nesuprantama mįsle, nes būtent žinojimas, kad esame besąlygiškai mylimi Dievo, suteikia mūsų gyvenimui prasmės. Ar atsimenate Jėzaus pokalbį su turtingu jaunuoliu (plg. Mk 10, 17–22)? Evangelistas Morkus sako, kad Viešpats į jį meiliai pažvelgė (21 eil.), po to pakvietė juo sekti, kad atrastų tikrąjį lobį. Brangūs jaunuoliai, linkiu, kad kupinas meilės Kristaus žvilgsnis lydėtų jus visą gyvenimą.

Jaunystė yra laikas, kai skleidžiasi jūsų širdyse glūdintis didžiulis jausmų turtas, gilus troškimas tikros, gražios ir didelės meilės. Koks galingas yra tas gebėjimas mylėti ir būti mylimiems! Neleiskite, kad ta brangi vertybė būtų iškreipta, suniokota ar sutepta. Taip atsitinka, kai į mūsų santykius įslenka naudojimasis artimu kaip priemone, siekiant egoistinių tikslų, žvelgiant į kitą vien kaip į malonumo objektą. Dėl tų negatyvių patirčių širdis sužeidžiama ir kyla liūdesys. Prašau jūsų: nebijokite tikros meilės, kurios mus moko Jėzus, o šventasis Paulius ją taip aprašo: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4–8).

Kviesdamas iš naujo atrasti žmogiškojo pašaukimo mylėti grožį, raginu jus maištauti prieš paplitusią tendenciją banalizuoti meilę, ypač bandant ją apriboti tik seksualumu, atimant iš jos esminius grožio, bendrystės, ištikimybės ir atsakomybės bruožus. Brangūs jaunuoliai, „laikinumo ir reliatyvizmo kultūroje daugelis skelbia, kad reikia „džiaugtis akimirka“, kad neverta angažuotis visam gyvenimui, imtis galutinių sprendimų „visam laikui“, nes nežinia, ką atneš rytojus. O aš jūsų prašau, kad būtumėte revoliucingi, kad eitumėte prieš srovę; taip, šiuo požiūriu prašau, kad maištautumėte prieš tą laikinumo kultūrą, kuri iš esmės mano, kad neįstengiate būti atsakingi, kad nemokate iš tikrųjų mylėti. Jaunuoliai, aš pasitikiu jumis ir meldžiuosi už jus. Išdrįskite eiti prieš srovę. Išdrįskite būti laimingi“ (Susitikimas su Pasaulio jaunimo dienų savanoriais, Rio de Žaneiras 2013 m. liepos 28 d.).

Jūs, jaunuoliai, esate drąsūs atradėjai! Jei imsitės atskleisti turtingą Bažnyčios mokymą šioje srityje, atrasite, kad krikščionybė grindžiama ne serija draudimų, slopinančių mūsų laimės troškimą, bet tokiu gyvenimo planu, kuris gali sužavėti mūsų širdį.

3. …nes jie regės Dievą

Kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje nuolat skamba Viešpaties raginimas – „jo veido ieškoki“ (Ps 27, 8). Sykiu turime visados atsižvelgti į vargingą mūsų, nusidėjėlių, būklę. Pavyzdžiui, apie tai skaitome Psalmių knygoje: „Kas gali kopti į Viešpaties kalną? Kas gali įeiti į jo šventąją buveinę? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra“ (Ps 24, 3–4). Tačiau neturime bijoti ar netekti drąsos: Biblijoje ir kiekvieno iš mūsų istorijoje matome, jog visuomet Dievas žengia pirmą žingsnį: jis mus nuvalo, kad galėtume būti priimti į jo akivaizdą.

Kai Viešpats pakvietė pranašą Izaiją kalbėti Jo vardu, jis nusigando ir sakė: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Vis dėlto Viešpats jį nuvalė, pasiųsdamas angelą, kuris palietęs jo lūpas tarė: „Tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta“ (7 eil.). Naujajame Testamente, kai prie Genezareto ežero Jėzus pašaukė pirmuosius mokinius ir parodė stebuklingos žūklės ženklą, Simonas Petras parpuolė jam po kojų ir sakė: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis“ (Lk 5, 8). Jėzus nedelsdamas atsakė: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (eil. 10). O kai vienas iš Jėzaus mokinių paprašė: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“, Mokytojas atsakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 8–9). Viešpaties kvietimas susitikti su juo skiriamas kiekvienam iš mūsų, kad ir kokioje būtume vietoje ar situacijoje. Pakanka bent „pasiryžti leisti jam mus sutikti, kasdien nepaliaujamai jo ieškoti. Nė vienas neturi pagrindo manyti, kad šis kvietimas ne jam“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 3). Visi esame nusidėjėliai, kuriems reikia Viešpaties nuskaistinimo. Pakanka žengti mažą žingsnelį link Jėzaus, kad suvoktume, jog jis visuomet mūsų laukia ištiestomis rankomis, ypač Sutaikinimo sakramente, kuris yra ypatinga proga susitikti su nuvalančiu ir atnaujinančiu mūsų širdį Dievo gailestingumu.

Taip, brangūs jaunuoliai, Viešpats nori su mumis susitikti, nori būtų mūsų „regimas“. Jūs galite manęs paklausti: „O kaip?“ Šventoji Teresė Avilietė, prieš 500 metų gimusi Ispanijoje, dar būdama maža mergaitė sakė tėvams: „Noriu regėti Dievą.“ Vėliau ji atrado maldos kelią, kaip „artimą draugystę su Tuo, kuris, kaip žinome, mus myli“ (Gyvenimo knyga 8, 5). Todėl klausiu jūsų: ar meldžiatės? Ar žinote, kad galite kalbėtis su Jėzumi, su Tėvu, su Šventąja Dvasia, kaip kalbamasi su draugu? Ne su bet kokiu, bet su geriausiu, patikimiausiu draugu. Pamatysite, kad tai paprasta. Patirsite tai, ką vienas Arso kaimietis pasakė tenykščiam klebonui šventajam Jonui Marijai Vianėjui: „Melsdamasis prieš tabernakulį žvelgiu į Jį, o Jis žvelgia į mane“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2715).

Dar kartą raginu jus sutikti Viešpatį dažnai skaitant Šventąjį Raštą. Jeigu dar neturite to įpročio, pradėkite nuo Evangelijos. Kasdien skaitykite po vieną gabalėlį. Leiskite, kad Dievo žodis bylotų jūsų širdims, nušviestų jūsų žingsnius (plg. Ps 119, 105). Atrasite, kad Dievą galima „išvysti“ ir brolių veide, ypač labiausiai apleistų: vargšų, alkanų, trokštančių, atvykėlių, ligonių, kalinių (plg. Mt 25, 31–46). Ar kada nors tai patyrėte? Brangūs jaunuoliai, norėdami įžengti į Dievo karalystės logiką, turime pripažinti, kad esame vargšai tarp vargšų. Tyra širdis būtinai turi būti taip pat apnuoginta širdis, gebanti nusižeminti ir dalytis gyvenimu su tais, kurie labiausiai stokoja.

Susitikimas su Dievu maldoje per Biblijos skaitymą ir broliškąjį gyvenimą padės jums geriau pažinti Viešpatį ir save pačius. Jėzaus balsas uždegs mūsų širdis ir atvers mūsų akis panašiai kaip Emauso mokiniams (plg. Lk 24, 13–35), kad atpažintume jo buvimą mūsų istorijoje, atskleisdami mūsų gyvenimui parengtą jo meilės planą.

Kai kurie iš jūsų jaučia arba dar pajus Dievo pašaukimą į santuoką, kurti šeimą. Daugelis šiandien mano, kad tas pašaukimas tapo „nebemadingas“, bet tai netiesa. Būtent todėl visa bažnytinė bendruomenė išgyvena ypatingą laikotarpį, apmąstydama Bažnyčios pašaukimą ir misiją šiuolaikiniame pasaulyje. Taip pat raginu jus pamąstyti apie pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą ir kunigystę. Kaip gražu matyti jaunus žmones, priimančius pašaukimą visiškai atsiduoti Kristui ir jo Bažnyčios tarnybai! Užduokite sau tą klausimą tyra širdimi ir neišsigąskite to, ko iš jūsų prašo Dievas! Jums ištarus „taip“ Viešpaties pašaukimui, tapsite naujomis vilties sėklomis Bažnyčioje ir pasaulyje. Nepamirškite: Dievo valia yra mūsų laimė!

4. Pakeliui į Krokuvą

„Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Brangūs jaunuoliai, kaip matote, šis palaiminimas labai tiesiogiai liečia jūsų gyvenimą ir yra jūsų laimės garantas. Todėl dar kartą kartoju: išdrįskite būti laimingi!

Šiais metais Pasaulio jaunimo diena įveda mus į paskutinį etapą besirengiant didžiam pasauliniam jaunimo susitikimui, vyksiančiam 2016 m. Krokuvoje. Prieš 30 metų šventasis Jonas Paulius II Bažnyčioje įsteigė Pasaulio jaunimo dienas. Ta jaunimo piligrimystė per žemynus, vadovaujant Petro įpėdiniui, buvo iš tikrųjų Apvaizdos įkvėpta ir pranašiška iniciatyva. Kartu dėkokime Viešpačiui už vertingus vaisius, kuriuos ji atnešė daugelio jaunuolių gyvenime visame pasaulyje! Kiek daug svarbių atradimų – ypač tai, kad Kristus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, kad Bažnyčia yra didžiulė svetinga šeima! Kiek daug tuose susitikimuose įvyko gyvenimo pokyčių, kiek subrandinta pašaukimų! Tegul šventasis Popiežius, Pasaulio jaunimo dienų globėjas, užtaria mūsų piligrimystę į jo Krokuvą. O maloningos, gražiausios ir tyriausios Marijos motiniškas žvilgsnis telydi jus tame kelyje.