Šiais metais šv. Velykų Evangelijoje matome moteris iš ankstaus ryto skubančias prie Kristaus kapo. Apaštalai, vyrai, pasiliko savo namuose. Nežinia, kas tas moteris pastūmėjo leistis į kelionę, kuri atrodė ne visai ir reikalinga: Jėzus miręs, palaidotas. Nors laidojimo apeigos buvo atliktos skubotai, nes artėjo šabas, bet jos buvo atliktos. Kapas užristas sunkiu akmeniu.

Šios moterys nesivadovauja šykščia logika: ne svarsto – gal neverta, to jau per daug… Jas įkvėpė neskaičiuojanti meilė.

Eidamos prie kapo jos svarsto, kas nuritins akmenį, kuris iš tolo atrodo labai didelis. Nors nėra visko iš anksto apsvarstę, nėra sudėlioję visų detalių, leidžiasi į kelionę, neišsigąsdamos jų jėgoms, atrodytų, neįveikiamos kliūties.

Jų tikėjimas paženklintas meilės, kuri yra drąsi. Be tokios drąsios meilės ir tikėjimas būtų niekas. Kliūties galiausiai nebeliko, akmuo nuo kapo buvo nuristas, - tačiau ne jų jėgomis, o dieviška galia.

Homilijos autorius – Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis

Bernardinai.TV