EPA nuotrauka

Kai pagalvoji, „Kino pavasaris“ – savotiškas oksimoronas, nes ar pavasarį (dvi savaites trunkantis kino festivalis siejamas su šiuo metų laiku), kai ima šildyti saulė, traukte traukianti jei ne į laukus ir pievas, tai į gatves ir aikštes, argi tada lįsti į tamsias kino sales, nematyti kaskart ilgėjančių dienų šviesos. O jei dar saulė mosteli šilumėlės...

Tačiau būna ir tokių nepavasariškų savaičių, kai lietus maišosi su sniegu, o lauke drėgna ir šalta, tuomet kinas – tikras išsigelbėjimas nuo vis neateinančio pavasario depresyvaus laukimo. Nes po filmo, ypač gero, ir tas niekaip nesiliaujantis lietus ar šlapdriba gali pasirodyti visai tinkamas Režisieriaus sprendimas tavo paties besisukančiai kino juostai.

Taigi šiųmečio „Kino pavasario“ repertuaras vyraujant subjurusiems orams buvo bene maloniausia prognozė, tiesiog viltingas pažadas. Negali sakyti, jog visada išsipildantis, bet jis kaip ir tas oras – ne visada nuspėjamas.

Žinoma, į Kauną atkeliauja tik dalis kino festivalių filmų, nieko čia nepadarysi, tokia jau regionų dalia – trūkumus jie turi užpildyti saulėlydžiais ir nuosavomis kontempliacijomis. Kartais tai tik į gera – po vieno, antro, trečio labai vidutiniško arba tiesiog nesudominusio filmo labai ryškiai supranti nepadarytų darbų vertę ar po kino seanso užkalbinusio benamio kur kas įtaigesnį vaidmenį, o jei jis dar papasakoja kokį savo gyvenimo fragmentą, tuomet net galima suabejoti, kam apskritai reikalingas kinas, ypač prastas, išsisėmęs, besikartojantis, mėginantis regzti pasakojimą, bet niekaip nesurezgantis, tik lėtai slenkantis pabaigos titrų link.

Keliaujant nuo vieno kino festivalio į kitą, išsisėmusių scenarijų tendencija išties pastebima – vieni „buksuojantys“ pasakojimai tampa neva pamąstymais, bet niekaip neišgryninantys minties, kiti – atvira ar net ciniška paties filmo kaip kūrinio ironija ar parodija, treti – visą filmą, o iš tiesų jo tuštumą mėgina užpildyti erotika, dažniausiai homoseksualia, pramaišiui su kokia nors neva egzotiška tema arba paprasčiausiomis klišėmis. Mėginant apibendrinti, regis, tik prancūzų kino kūrėjai yra stabiliausias kino variklis, kūrybinės tiesos ieškantys per vidurį, kartais perdėm atsargūs, bet užtat visada geros formos. Kitų šalių kino režisierius dažniausiai reikia atrasti, prarasti, šūkauti „bravo!“ arba apmėtyti kiaušiniais. Šiek tiek gelbėja gerai žinomi vardai, bet jie atstovauja jau ne tiek šaliai, kiek sau. Tarkim, į šiame „Kino pavasaryje“ rodytą Peterio Greenaway‘aus filmą „Eizenšteinas Gvanachuate“ ėjai pirmiausia dėl paties Greenaway‘aus.

Kiekvieno kino festivalio filmai – ir savotiška loterija, pamatai tik nedidelę dalį repertuaro, visai gali būti, kad gerų filmų reikia ir nusipelnyti: tarkim, nueini į vieną, tave nuvylusį, kai tuo metu kino salėje rodė kitą ir jį matęs kas nors iš pažįstamų (panašios kino pakraipos) aikčioja iš pasitenkinimo. Tai natūralu, tai – festivalis. Kita vertus, net ir tas nuvylęs filmas gali būti todėl, jog šiuo metu lyja. Arba tiesiog nepavyko susikaupti, įsijausti, buvai alkanas, ištroškęs arba tiesiog ta tema apskritai nejaudina (tiesa, geras filmas visa tai „permuša“, tą kino mėgėjai žino puikiai).

Pavyzdžiui, uždarymo filmas – „Vis dar Elis“ (rež. Richard Glatzer, Wash Westmoreland. Jungtinės Valstijos, Prancūzija). Asmeniškai aš apie jį nelabai galiu rašyti, nes filme atskleista Alzheimerio ligos grėsmė (mano didžioji baimė), realybė, artumas verčia drebėti iš siaubo. Brangiausia, ką žmogus gyvenime turi, sukaupia, yra jo išmintis, prisiminimai, kurie, sergant šia liga, tirpsta kaip pavasarį sniegas – nenumaldomai, nesustabdomai, – byloja filmo herojė – lingvistikos profesorė Elis Houland (aktorė Julianne Moore). Žmogus pamiršta savo artimuosius, pats save. Kino juostoje „Vis dar Elis“ nemažai schematiškumo, holivudinių klišių, kurias švelnina tik filmo tematika. Antrą kartą šis filmas jau nebūtų paveikus, tačiau žiūrint pirmą kartą paveikia, o ir pati tema – kalbėti apie šią ligą yra humaniškas sumanymas.

„Geriau būčiau susirgusi vėžiu“, – ligos gniuždoma ištaria minėta lingvistikos profesorė (filmas paremtas neuromokslininkės Lisos Genovos bestseleriu) ir priduria, kad sergantieji vėžiu sulaukia dėmesio ir palaikymo, ligos prevencijai skiriami nemaži pinigai, steigiami fondai, pagaliau jiems „neminkštėja“ smegenys. Susirgusieji Alzheimeriu rūpi tik jo artimiesiems, jei rūpi, o jeigu jų nėra arba jie tiesiog pavargo, juk tai baisi degeneracinė liga, kaip sakoma, neduok, Dieve.

Beje, kino festivalio uždarymo filmas susisieja su atidarymo kino juosta „Mamytė“ (rež. – Xavieras Dolanas, Kanada), nes joje taip pat nagrinėjama medicininė tema – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimo sindromas (ADHD), apie kurį kalbama gana mažai. Tiesą sakant, kalbama ne tiek jau mažai, tačiau kalbomis ir apsiribojama, o susiduriantieji su šia problema yra taip pat praktiškai vieni – vaikas gydomas, jei gydomas, gana drastiškais būdais, būtent jie jį dar labiau luošina, o tada jis jau luošina ir kitus. Meilė, motiniškai beatodairiška ir tik ji – geriausias vaistas tokiems ligoniams, o ir apskritai visiems. Kad nesusirgtų.

Jeigu iš matytų filmų reiktų išskirti favoritą, savo simpatijas atiduočiau „Feniksui“ (rež. Christianas Petzoldas, Vokietija). Po pastarojo filmo kino festivalis man iš tiesų prasidėjo, „Feniksas“ pagirdė sinefilišką troškulį, kurį kaskart marindavo gausybė reklamų prieš kiekvieną kino seansą (festivalyje to nesitiki, kita vertus, supranti – toks jau tas gyvenimas), tačiau gana prastą festivalio klipą pateisinti buvo kur kas sunkiau: „Miegoję per žiemą kino gerbėjai bunda, doroja grobį“ ir t. t. Beje, žiemą jie dar ir nemiega, lanko puikų „Žiemos ekranų“ kino festivalį.

„Fenikse“ labiausiai nustebino visiškai kitaip pateikiama holokausto tema, kuria neretai spekuliuojama tiek, kad ji tapo beveik patogi. „Fenikse“ viskas kitaip – esi parbloškiamas asmeniškos vienos sutuoktinių poros istorijos, kuri tiesiog negali nesusilie(s)ti su istoriniu kontekstu. Kraujas galvoje tiesiog užverda.

Tai istorija-giesmė apie išdavystę. Vyras išduoda jį mylinčią žmoną – dainininkę Nelę Lenz (aktorė, režisieriaus mūza Nina Hoss), kuri patenka į koncentracijos stovyklą. Grįžta išsekusi, žaizdota, subjaurotu veidu, tačiau po veido rekonstrukcijos operacijos šiek tiek panaši į buvusią Nelę Lenz, todėl jos neatpažinęs sutuoktinis surezga planą, kaip pasisavinti trėmime „pražuvusios“ žmonos nemažą turtą. Norėtųsi rašyti, kad išduoda ją antrą kartą, tačiau, kaip ir turėtų būti gerame kine, žodžiais nusakyti to neįmanoma – atsiveria išdavusio žmogaus dostojevskiško matmens nusikaltimas ir bausmė.

Puikiai suręstą „Žmogų-paukštį“ (rež. Alejandro González Iñárritu, Jungtinės Valstijos, Prancūzija) galima žiūrėti kaip gero scenarijaus filmą ir stabčioti ties niuansais, o tai jau dvigubas smagumas. Pavyzdžiui, vienas stabtelėjimų – žmogus gyvenime draskosi dėl karjeros, pinigų, reikšmingumo, svarbumo, dėl to dažniausiai aukoja laiką būti su savo šeima, augančiais vaikais, kuriems visai nereikalinga ta paika tuštybė, vaikas savo tėvus myli, jų ilgisi, nes jie – jo tėvai. Šventas, niekuo nepakeičiamas ryšys.

Tiesa, filmą prisiminti gana sunku, nes jame tiek daug visko prifarširuota, kad atsekti, kuo tiksliai mėgavaisi, nėra lengva. Tarkim, kalbant apie „Feniksą“, filmas atgyja kaip vientisa melodija, kad ir kokia būtų sunki, ją norisi girdėti, ji kaip giesmė – išgrynina ir apvalo.

Taip pat gero scenarijaus filmas „Leviatanas“ (rež. – Andrejus Zviagincevas, Rusija) – drąsus, atviras pasakojimas apie šių dienų Rusiją: valdžią bei galią, moralinę, dorovinę dviveidystę, žinoma, ir nuopuolį. Bet vargu bau, ar kitų šalių (o ir mūsų) valdžios syvais aptekę žmogeliukai yra kitokie. Tarkim, kai kurie fragmentai apie Rusijos užkampio miestelio merą primena ne taip ir seniai internete įdėtą įrašą, kuriame su Alytaus dramos direktore kalba buvęs (tuomet dar esamas ir įsitikinęs savo galia) Alytaus meras.

Geras ir nuotaikingas „Nulis motyvacijos“ (rež. Talya Lavie, Izraelis, Prancūzija) apie Izraelio kariuomenėje tarnaujančias merginas kares. Beje, daug pasako tai, kad apie kariuomenę izraeliečiai sugeba sukurti smagią komediją, ironizuoti ir lengvai pasišaipyti. Ir taip jau išėjo, kad po šio filmo teko žiūrėti „Ieškojimus“ (rež. Michelas Hazanavicius, Prancūzija, Gruzija) – slogų, žiaurų, beviltišką filmą apie rusų kariuomenę ir karą Čečėnijoje.

Šiomis dienomis Lietuvoje atkurta privaloma karo tarnyba. Kažin kokį filmą galėtų kurti lietuviai? Vargu ar komediją, ar tik ne deklaratyviai patriotinį?

Įsimintiniausi ir stiprūs „Ieškojimai“, „Feniksas“ – filmai apie klaikų nužmogėjimą, šiurpios sistemos įsigalėjimą (čia tiktų ir „Leviatanas“), fizinio ir dvasinio žudymo mechanizmą, kurį žmogui sukuria žmogus. Ir pats iš esmės gyvenantis tik mirksnį. Žinau, kad klausimas kodėl yra gal net kvailas. Bet kodėl?