Mintys iš kalbos Popiežiškosios tarybos naujajai evangelizacijai skatinti visuotinio susirinkimo dalyviams 2013 m. spalio 14 d.

Tai, ką šiandien noriu jums pasakyti, galima sutraukti į tris punktus: pirmenybė liudijimui, ėjimas kitų link, į esminius dalykus sutelktas pastoracinis planas.

Šiandien dažnai pasitaiko abejingumo tikėjimui nuostata, kai tikėjimas laikomas nereikšmingu žmogaus gyvenimui. Naujosios evangelizacijos reikia tikėjimo gyvenimui pažadinti mūsų amžininkų protuose ir širdyse. Tikėjimas yra Dievo dovana, tačiau svarbu ir tai, kad mes, krikščionys, meile, darna, džiaugsmu, kančia rodytume, jog konkrečiai gyvename tikėjimu, nes tai verčia užduoti klausimus, keltus Bažnyčios kelionės pradžioje: kodėl jie taip gyvena? Kas juos skatina? Šie klausimai kreipia tiesiai į evangelizacijos šerdį – į tikėjimo bei artimo meilės liudijimą.

Šiais laikais mums ypač reikia įtikinamų liudytojų, darančių Evangeliją regimą ir savo gyvenimu, ir savo žodžiu bei žadinančių potraukį Jėzui Kristui, Dievo grožiui. Daug žmonių nutolo nuo Bažnyčios. Būtų klaidinga kaltinti dėl to tą ar aną, tiesą sakant, apie kaltę nereikia net kalbėti. Tai lėmė Bažnyčios istorija ir jos atstovai, tam tikros ideologijos ir individai. Būdami Bažnyčios vaikai, turime tęsti Vatikano II Susirinkimo pradėtą kelionę ir atsikratyti nenaudingų bei žalingų dalykų, Bažnyčią slegiančio ir jos veidą darkančio klaidingo pasaulietinio saugumo. Reikia krikščionių, mūsų dienų žmonėms regimai liudijančių Dievo gailestingumą bei švelnumą kiekvienai būtybei.

Visi žinome, kad šių dienų žmogaus krizė ne paviršutiniška, bet gili. Štai kodėl naujoji evangelizacija, kviečianti drąsiai plaukti prieš srovę ir nuo stabų atsigręžti į Dievą, negali išsiversti be gailestingumo, pirmiau žodžių išreiškiamo judesiais ir elgsena, kalbos. Bažnyčia, būdama šiandienėje žmonijoje, sako: ateikite pas Jėzų visi, kurie vargstate ir esate prislėgti... ir jis atgaivins jūsų sielas (plg. Mt 11, 28–30). Ateikite pas Jėzų. Jis vienintelis turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Kiekvienas pakrikštytas krikščionis yra Kristaus nešėjas, kaip mėgdavo sakyti Bažnyčios tėvai. Kas sutiko Kristų taip, kaip samarietė prie šulinio, tas negali pasilaikyti tos patirties sau, bet jaučia poreikį ja dalytis ir vesti pas Jėzų kitus (plg. Jn 4). Visi privalome savęs paklausti, ar tie, kuriuos sutinkame, pajunta mūsų gyvenime tikėjimo šilumą, ar mūsų veiduose regi susitikimo su Kristumi džiaugsmą!

Taip pereiname prie antrojo aspekto: ėjimo kitų link. Naujoji evangelizacija reiškia iš naujo pajudėti praradusiųjų tikėjimą ir gyvenimo gilios prasmės pojūtį link. Ši dinamika neatsiejama nuo Kristaus didžiosios užduoties nešti gyvybę į pasaulį, Tėvo meilę žmonėms. Dievo Sūnus „išėjo“ iš savo dieviškojo būvio ir atėjo susitikti su mumis. Bažnyčia irgi taip juda; kiekvienas krikščionis pašauktas eiti susitikti su kitais, puoselėti dialogą su kitaip nei mes manančiais, išpažįstančiais kitą tikėjimą ar apskritai netikinčiais žmonėmis. Susitikti su visais, nes mus visus sieja tai, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Galime be baimės ir neatsižadėdami narystės Bažnyčioje eiti visų link. Nė vienas nėra atkirstas nuo gyvenimo vilties, Dievo meilės.

Bažnyčia pasiųsta žadinti šią viltį visur, pirmiausia ten, kur ją slopina sunkumai ir dažnai nežmoniškos gyvenimo sąlygos, o ten, kur viltis negali kvėpuoti, ji uždūsta. Atgaivinti ją žmonių širdyse būtinas šviežias Evangelijos oras, prisikėlusio Kristaus Dvasios dvelksmas. Bažnyčia yra namai visada atviromis durimis – ne tik dėl to, kad kiekvienas čia svetingai sutinkamas ir gali įkvėpti meilės bei vilties, bet ir todėl, kad galime išeiti laukan nešdami tą meilę bei viltį. Šventoji Dvasia akina mus palikti savo saugią erdvę ir veda į žmonijos pakraščius.

Vis dėlto Bažnyčioje negalima visa tai palikti atsitiktinumui ar improvizacijai. Būtina visiems įsipareigoti parengti pastoracinį planą, primenantį esminius dalykus ir orientuotą į tai, kas esminga, tai yra į Jėzų Kristų. Neverta eikvoti jėgų daugeliui šalutinių ar nebūtinų dalykų; dėmesį pravartu sutelkti į pagrindinę tikrovę, kuri yra susitikimas su Kristumi, jo gailestingumu ir meile, ir mylėti brolius taip, kaip jis mus mylėjo. Susitikimas su Kristumi taip pat yra adoracija; šis žodis per retai vartojamas. Adoruoti Kristų. Būtinas planas, įkvėptas Šventosios Dvasios kūrybiškumo ir lakios vaizduotės, – Dvasios, akinančios be baimės sukti naujais takais, kad netaptume iškasenomis!

Paklauskime savęs: koks mūsų vyskupijos ar parapijos pastoracinis planas? Ar jis daro regimą tai, kas esminga, būtent Jėzų Kristų? O gal mūsų pastoracinis planas išskydęs ir fragmentiškas, toks, kad galiausiai kiekvienas eina ta kryptimi, kuri jam atrodo tinkama?