Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2.

I. Budzeikaitės foto

Prieš kelias savaites Valstybės gynimo tarybos priimtas sprendimas dėl šauktinių grąžinimo, kovo 19 d. įtvirtintas Seimo priimtomis įstatymo pataisomis, sukėlė nemenką ažiotažą. Iš tiesų genialiai prasta idėjos komunikacija, neaiškios šio sprendimo praktinės pasekmės kasdieniam gyvenimui, ypač kalbant apie darbą, paskolas ar tiesiog galimą gyvenimo planų keitimą, daugeliui įvarė nemenko strioko ir smarkiai prisidėjo prie bumbėjimo apie varžomą laisvę ir prarastus jaunystės metus. Žinoma, atsirado ir įvairių ekscentrikų, sakančių, kad šauktinių grąžinimas yra Rusijos provokavimas ar net sąmokslas, kurio tikslas – Lietuvoje sukelti ir išbandyti hibridinį ar kokį panašų karą. Dėstyti ir plėtoti argumentus, kodėl stiprinti krašto gynybą yra svarbu, o šauktinių kariuomenė tokiame procese – vertinga (plačiau žr. šio Nr. p. 72), būtų nelabai prasminga, tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, ką visa ši istorija išryškino.

Kovo 11-ąją švenčiant mūsų valstybės atkūrimo dvidešimt penkerių metų jubiliejų nemažai džiaugtasi laisve, būgštauta dėl jos trapumo ir kalbėta daug visokių kilnių dalykų. Tačiau ar rimtai susimąstėme, kas vis dėlto yra laisvė ir šios mus džiuginančios gėrybės?

 Stebint viešojoje erdvėje ir ypač socialiniuose tinkluose vykstančias diskusijas dėl šauktinių kariuomenės, pasirodė, kad vis dar svarbus ir svarstytinas kiekvienai politinei bendruomenei bazinis klausimas: koks yra valstybės ir piliečio santykis? Koks yra laisvių ir prievolių santykis? Egzistencinio pavojaus akivaizdoje tarsi turėtų būti akivaizdu, kad valstybė gali reikalauti iš jaunų vyrų rengtis jos gynybai, o reikalui esant – eiti kariauti. Tačiau būtent čia išryškėjo keistas ir netgi vulgarus dažno piliečio ar net kai kurių liberalų laisvės supratimas. Jį galima reziumuoti teze: šauktiniai nereikalingi, tegul valstybę gina savanoriai. Sunku susivaldyti ir pašaipiai nepaklausti: ar galima džiaugtis bendruoju gėriu, tačiau, atėjus kritinei akimirkai, slėptis už mistinių savanorių nugarų? Ta keista laisvės samprata – selektyviai pasiliekami Lietuvos valstybingumo teikiami privalumai ir lengvabūdiškai vengiama laisvės kainos.

Žinoma, visi šie svarstymai tėra tuščia spekuliacija, jei nepamėgini į juos atsakyti iš pirmo asmens perspektyvos: ar aš eičiau į kariuomenę, ar stočiau su gink­lu ginti savo valstybės? Šiuo klausimu neutralumas sunkiai įmanomas, nes neišvengiamai susimąstai, ar esi pasiryžęs paaukoti dalį savo laiko, o galbūt net sveikatos valstybei apsaugoti. Nors pats esu taikus, ramų ir malonų gyvenimą mėgstantis žmogus, tačiau sunkiai įsivaizduoju savo šeimos, karjeros ir bendrojo gėrio kūrimą, jei negalėčiau viso to apginti. Dėl šios priežasties ėmiau tvarkytis dokumentus, reikalingus pradėti jaunesniųjų karininkų vadų mokymams. Tad taip – aš esu už šauktinių kariuomenės grąžinimą ir visokeriopą Lietuvos saugumo stiprinimą. Aišku, karo atveju reikalingi ne tik kariškiai. Norėtųsi, kad ir taikiems ar kariauti negalintiems, bet savo šalį ir laisvę mylintiems piliečiams būtų pasiūlytos galimybės pasirengti įvairioms krizinėms situa­cijoms.

Naujasis židinys