Mūsų Gerasis ganytojas pažįsta mus vardu. Per Velyknaktį atnaujiname krikšto pažadus ir primename sau, jog Dievas mus pažįsta tuo vardu, kuriuo tėvai mus vadina. Nesame jam tik vienas iš 7 milijardų vardų, o tarsi vieninteliai pasaulyje.

Esame tarsi avys ne todėl, kad esame kiek kvailoki kaip tikrosios avelės, bet, kad žinome, jog esame ganomi, vedami, kviečiami. Esame kviečiami atsiversti, tai yra tarsi saulėgrąžai vis gręžtis saulės – Dievo link.

Geriau pagalvojus, pamatom, kad turėjome daugybę ganytojų savo gyvenime – ir ne vien tėvus ar mokytojus, bet ir visus tuos žmonės, kurie vienaip ar kitaip padeda atlikti mums skirtus uždavinius.

Mes visi vienas kitam padedam nešti gyvenimo naštą ir kurti bendrystę. Bendrystė, kurią išgyvename Bažnyčioje, mums duoda jėgų, kad ir kur tik būtume, būti avimis, kurios seka savo ganytoju ir kurios pačios puoselėja, užstoja gyvybę. Tačiau gyvybę palaikome ne vien saugodami jos pradžią ir pabaigą, bet rūpindamiesi suteikti kitiems paramos, drąsos, sumanumo kurti savo gyvenimo kelią. Gerasis ganytojas pakvietė mus būti jo uždavinio dalininkais. 

Homilijos autorius – jėzuitas, kunigas Antanas Saulaitis, tarnaujantis Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje.

Bernardinai.TV