Ankstyvas 1996-ųjų pavasario rytas. Dar būdamas moksleivis, valgau pusryčius su tėvais. Mama išeina į daugiabučio laiptinę patikrinti, ar į pašto dėžutę neatkeliavo naujų laiškų. Grįžta gražiai šypsodamasi ir tiesia voką į mano rankas. Nustembu. Pirmasis gyvenime asmeniškai man adresuotas laiškas. Nuo Rašytojo Tomo Sakalausko. Praplėšiu voką ir skaitau charakteringu braižu parašytas eilutes. Vienose – Mokytojo džiaugsmas sutikus mokinį, kitose – dideli ateities, kai studijuosiu Vilniuje, bendravimo planai, kurie, nors ir su pertrūkiais, išsipildė.

Rašytojas Tomas Sakalauskas. R. Šileikos fotografija. Nuotraukos šaltinis – rasytojai.lt

Tomas Sakalauskas mano atmintyje yra ne menotyrininkas, eseistas ar žurnalistas, o pirmiausia romanistas, sukūręs daugiau nei dešimt originalių ir kiekvienu atvejų savitų didelės apimties pasakojimų apie kitus menininkus. Rašytojas niekada nemanė esąs intelektualesnis, labiau vertas pagarbos ar išmintingesnis už kitus. Ši charakterio savybė nulėmė visą jo kūrybos pobūdį: tekstus konstravo iš menininkų atsiminimų, interviu, dokumentinės medžiagos ir su knygos tema susijusių veikalų citatų, įterpdamas savo mintis, refleksijas, jungiančiuosius sakinius. Rasdavo, kas vienija kultūros žmones ir pats nuolatos bendravo ne skaidydamas ir atskirdamas kūrėjus, o juos telkdamas, ieškodamas bendrystės, kurioje ir pats turėjo savo vietą.

Nors Tomo Sakalausko knygos yra vientisa meninė epopėja, tačiau kiekviena iš jų kartu buvo labai skirtinga. Rašytojas aiškiai suprato ir jautė, kad menas yra ta gyvenimo sritis, kurioje, kaip reta šiais laikais, dar įmanomas individualumas ir tuo pat metu paradoksalus gebėjimas visą dėmesį sutelkti į Kitą. Tomo Sakalausko gyvenimas ir kūrybinė biografija – tai susitikimų istorija. Iš pirmų lūpų žinau, kad kiekvienas knygos herojus, ar jis tebebūtų gyvas, ar jau iškeliavęs Anapilin, Rašytojui teikė intelektualinį džiaugsmą ir moralinio jautrumo galimybę. Tik pagarbiai žiūrėdamas į Kitą, Tomas Sakalauskas galėjo patirti tą bendravimo šilumą, kurią nuolat jautė būdamas su ilgamečiais kolegomis iš „Švyturio“ žurnalo, kitų literatūrinių leidinių, draugais ir perskaitytų kitų autorių bei savo knygų herojais.

Vienas iš ryškiausių atmintyje išlikusių vaizdinių, susijusių su Tomu Sakalausku, ateina iš labai originalios jo knygos „Čakona“ (apie Kuršių nerijos istoriją ir likimą) eilučių: Rašytojas valtele keliasi per Kuršių marias, kad pasiektų kitą – Dvasios – pasaulį, kuriame nėra žiaurumo, prievartos, melo. Šis Tomo Sakalausko kūrinys yra jo tikėjimo Dievu, žmonėmis ir pasauliu knyga – pasiekiami net senovės kuršių pagonybės sluoksniai, mitinis mąstymas, nepraradęs aktualumo ir šiandien. Tik toks Rašytojas, koks buvo jis, galėjo perskaityti kitam žmogui neaprėpiamą gausybę medžiagos apie Kuršių nerijos istoriją ir megzti polilogą tarp, regis, labai skirtingų autorių įžvalgų. Stebėtinai skrupulingo ir atidaus, darbštaus ir kruopštaus žmogaus būta.

Kitoje knygoje, „Monologai: Miltinio gyvenimas“ Tomas Sakalauskas atskleidžia dar vieną savo portreto bruožą – jis buvo ne prastesnis klausytojas nei Rašytojas. Tik žmogui, kuriuo pasitikėjo, tokio ūmaus būdo legendinis režisierius Juozas Miltinis galėjo atvirai pasakoti savo gyvenimą, brendimo teatre istoriją, dėstyti savo menines ir filosofines pažiūras. Dažnas rašytojas yra vertingų tekstų kūrėjas, tačiau tik retas iš tų rašytojų yra iki kraštutinumo jautrus žmogus. Tomui Sakalauskui nuolat padėjo jo paties kūrybinė ir žmogiškoji intuicija bei empatija – kūrėjas aiškiai suprato, kad tik toks yra turtėjimo kultūra kelias. Tomo Sakalausko sąmonėje subtiliai jungėsi enciklopedinė erudicija ir tik humanitarinei kultūrai būdingas atidumas žmogui. Knygoje „Regėjimų naktis“ (apie poetą Vytautą Mačernį) Rašytojas visiškai pamiršta save, kad sutaptų su herojumi ir patirtų vizijas, kurias išgyveno V. Mačernis. Tai buvo subjektyvus ir gana pavojingas būdas rašyti knygą. Ryžosi ir nenuvylė poeto atminimo bei skaitytojų.

Prisimenu 2000-ųjų pokalbį su Tomu Sakalausku Vilniuje, Rudens gatvėje, kur turėjo savo studiją. Rašytojas nebuvo iš tų, kurie ilgėtųsi praėjusių laikų, jaustų nuoskaudas, susijusias su sovietine sistema ir patirtais apribojimais. Jis buvo lyg aukščiau gyvenimo rutinos, kartu gyvendamas labai kasdienį gyvenimą: kiekvieną dieną dirbo savo kabinete ir vis skaitė ir skaitė, rašė ir rašė. Savitą kasdienybės ir nuolatinės kultūros šventės lydinį puikiai iliustruoja kitas, atsitiktinis susitikimas su Tomu Sakalausku: einu Vilniaus senamiesčio gatvele ir užtinku Rašytoją kasdienio pasivaikščiojimo metu. Žingsniai ir maršrutai nuolat beveik tie patys, o žvilgsnis visada pakeltas į visada besikeičiančias namų fasadų viršūnes, stogus, dangų, bandantis įspėti didžiąją gyvenimo mįslę – kas yra menas? Šį klausimą žmonija ilgai sprendė iki Tomo Sakalausko atėjimo į pasaulį, spręs ir jam išėjus. O man šį kuklų palydėjimą turbūt geriausia baigti paties Rašytojo žodžiais apie savo herojų Jurgį Mačiūną: „Parašiau pabaigos žodžius apie Jurgio Mačiūno gyvenimą ir pasidarė liūdna. Tarytumei būčiau praradęs gerą draugą. Rašydamas susipažinau su juo, susigyvenau, pripratau prie jo, pamilau. Džiaugiausi, kad dieną apie jį galiu galvoti, o naktį – sapnuoti. Rodos, geriausia būtų buvę rašyti, rašyti ir nebaigti“ (Tomas Sakalauskas, Žiūrėjimas į ugnį. Vilnius: Baltos lankos, 2002, 406).