Švenčiame Motinos dieną ir tai puiki proga pakalbėti ne vien apie pavasarinius gėlių žiedus ir saldų jų aromatą, bet ir apie motinystės kaip ne vien fizinio moters pašaukimo esmę: dovanoti ir ugdyti gyvybę, kurti pasitikėjimo erdvę ne vien savo mažai, bet ir didžiajai žmonijos šeimai. O Bažnyčia šiandien siūlo Evangelijos ištrauką, kurioje pats Jėzus kalba apie save kaip apie Gyvybės principą ir garantą.  

Šios dienos Evangelijoje Jėzus prisistato vynmedžiu, tikruoju vynmedžiu. Pranašai kalbėdami apie Izraelio tautos neištikimybę Dievui lygina ją su netikru vynmedžiu, auginančiu rūgščias uogas. Pirmoji Jėzaus žinia yra ši: tikrojo vynmedžio uogos visuomet yra gardžios. Vynmedis yra vienas iš dviejų augalų, vaizduojančių Izraelį. Kitas augalas yra figmedis. Jeruzalės šventyklos durys, taip pat jos vidus buvo dekoruoti auksinėmis vynuogių kekėmis, kurias kaip votus sunešė į šventovę izraelitai, taip siekdami išreikšti Dievo akivaizdoje savo geruosius darbus.

Antroji Jėzaus žinia – tai jo tvirtinimas, kad ne jis yra vynuogyno šeimininkas, o dangiškasis Tėvas. Jis yra vynmedis, kurio syvai teka į šakeles, kad palaikytų jų gyvybę. Vynmedžio šakelės – tai Jėzaus mokiniai. Šakelių paskirtis – auginti gardžias uogas, kurios simbolizuoja gerus darbus.

Imtis vynuogyno veisimo šeimininkui yra rizikinga, nes nuo vaisių priklauso jo reputacija, jis gali būti vertinamas kaip geras arba kaip blogas vynininkas.

Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.“ Kiti medžiai, kurie neduoda vaisiaus, gali būti panaudoti įrankių ar baldų gamyboje, o vynmedis, neduodantis gardžių vaisių, yra visiškai nenaudingas, jis net malkoms netinka. Trečioji Jėzaus žinia akcentuoja meilės darbų svarbą.

Su problemišku vynmedžiu vynuogyno šeimininkas atlieka du veiksmus: išpjauna nevaisingas ir padžiūvusias šakas, o vaisingas apvalo. Perskaičius šį tekstą, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vynuogyno šeimininkas elgiasi su vynmedžiu labai radikaliai. Jis negailestingai jį išpjausto, o nupjautų šakelių likimas aiškus, jos metamos į ugnį. Pirmoji mintis, kuri šauna į galvą perskaičius šį tekstą: Dievas yra gan griežtas, jis baudžia visus tuos, kurie negyvena pagal jo nurodymus. Tačiau tokia interpretacija yra visiškai klaidinga, nes, kas išmano vynuogių auginimą, žino, kad jos radikalus genėjimas yra rūpesčio ir meilės vynmedžiui veiksmas. Šiame tekste kalbama ne apie Dievo bausmę. Bet ką reiškia minima ugnis, kurioje pleška vynuogių šakelės?

Homilijos autorius mons. Kęstutis Latoža yra Vilniaus Šv. Ono bažnyčios rektorius.


Bernardinai.TV