Tikiu į Dievą ir tikiu, kad žmogus nėra vien tuščias kūnas, bet jis turi nemirtingą sielą. Mano siela nori gyventi darnoje su manimi kūniška. Mano siela nori vienybės su Dievu. Ji negyvena pati sau viena, lyg neturėtų ryšio su savo Šaltiniu. Mano siela nori, kad kūnas neišklystų iš kelio ir neskaudintų jos savo netvarkingais veiksmais ar žodžiais, nori, kad neužkirstų kelio susitikimui su Dievu. Manasis dažnai pamiršta sielą, jos trapumą, jos norą išlikti nesuteptai, jos norą būti vienybėje su Dievu. Kai rūpinuosi tik žemiškaisiais reikalais, siela tyliai viliasi, kad atrasiu akimirką jai ir skirsiu laiko ir tuo pačiu Dievui. Mano siela ilgisi ne tik kasdienio gyvenimo, ji laukia, kada aš pradėsiu gyventi kartu ir dvasinį gyvenimą.

Kai atsigręžiu į Dievą, tai sielai yra tikra atgaiva. Ir aš pati tada gyvenu visavertį gyvenimą. Negaliu aš skaldyti savo kūno ir sielos. Neturiu užmiršti nei vieno, nei kito. Tik kūnas garsiau ir dažniau pareikalauja dėmesio. Jį paprasčiau išgirsti. Jis labiau pažįstamas. Jis matomas. Dažnai manasis tapatinasi su mano matomąja aš. Ta, kurią regiu, apčiuopiu. O siela nematoma ir labai tyli. Jos apleistumo kančią kartais galiu suprasti lyg be priežasties suspausta širdimi. Kai atrodo, kad viskas, ką darau, yra lyg be atsakymo, lyg niekur nenuveda, lyg kažko trūksta iki pilnatvės. Trūksta mano gyvenimui Dievo dvasios.

Vos juntamas sielos skausmas verčia mane suklusti. Ir pajuntu, kad mano gyvenime kažko trūksta, kažko nepadarau labai labai svarbaus. Ir tada kreipiuosi į savo nematomąją dalį – į savo sielą. Iš tiesų labai klystu manydama, kad sielą nuvedu pas Dievą, iš tikrųjų yra atvirkščiai. Dievas suranda mano sielą ir joje apsigyvena, bet tik man leidus. Aš savo sieloje pašaukiu Dievą čia ateiti. Tas šauksmas atveria pradžią dvasiniam gyvenimui. Tai šauksmas, kai tikiesi iš Dievo visko. Naujo gyvenimo.

Tai darau pačiais įvairiausiais būdais. Pirmiausia vykdau visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Stengiuosi visuose savo reikaluose vykdyti Dievo valią, o suklydus prisipažinti Dievui. Nepamirštu Dievą pasitikti malda. Bet gal galiu padaryti ką nors daugiau savo sielai ir dvasiniam gyvenimui?

Yra daug dvasią keliančių knygų. Skirtų Dievui ir mano dvasiniam gyvenimui knygų yra daug, galima išsirinkti sau labiausiai tinkančias. Kad išsirinkčiau tinkamą knygą savo sielai, pirmiausia turėčiau pradėti nuo Šventojo Rašto, Bažnyčios katekizmo ir kitų Bažnyčios leidžiamų leidinių. Yra daug autorių, kurie rašo apie Dievą ir šventuosius, apie tikėjimą ir Dangų. Iš čia labiau pažinsiu Dievą ir savo sielą, atrasiu mano sielai atsakymus į nuolat kylančius klausimus.

Mano sielai nejauku šioje žemėje be Dievo. Ji manęs nebesupranta, o aš jos nebejaučiu. Ir pradedu gyventi taip, lyg siela neegzistuotų. O toliau pradedu gyventi taip, lyg Dievu netikėčiau, lyg Dievo nebūtų.

Aš galiu savęs klausti, kas esu be Dievo ir kas esu su Dievu. Be Dievo pasaulį, save, kitus žmones matau, jaučiu kur kas ribočiau. Be Dievo mano ateitis baigtinė, o su Dievu – amžina. Be Dievo mano kūnas dirba, o siela tyli, tikriau yra nutildyta. Ji nebeturi balso, nes jai uždraudžiau gyventi gyvenimą su Dievu. Be Dievo mano tikslai trumpalaikiai, jie negali pasiekti amžinybės, nes ja netikiu. Aš neturiu ateities po mirties. Lieku tik žemės gyventojas, neturintis vilties. Su Dievu mano gyvenimas yra įvairiapusis ir nesibaigiantis. Manasis kalba visu balsu. Tam, kas rūpi žemėje, skiriu laiko, kas skirta Dievui, taip pat yra laiko. Tikriau laikas Dievui yra net svarbesnis už laiką, skirtą žemiškiesiems tikslams. Tai rodo, kad mano siela gyvena slaptąjį gyvenimą su Dievu, kuris mane keičia iš vidaus. Kuo labiau artinuosi prie Dievo, mano gyvenimas ir požiūris į jį keičiasi. Aš tampu imlesnė dvasiniams atradimams. Keičiasi mano vertybių supratimas, pasirinkimas ir tolesnis jų ieškojimas. Aš tobulėju. Mano siela labiau atpažįsta gėrį, jį renkasi, mažiau klysta, o suklydusi prisipažįsta. Ir tai daug lengviau ir paprasčiau, nesislepia nuo Dievo nusikaltusi.

Mano siela išmoksta klausytis Dievo valios, ją išgirsti ir atpažinti. Ir ją priimti. Sielai skirtas laikas nenueina veltui, toks laikas keičia visą mano gyvenimą – aš atsigręžiu į savo vidų. Mano dvasiniame pasaulyje daug atradimų, Dievas atskleidžia daug slėpinių ir praturtėju, vis arčiau prisiliesdama prie Dievo. Aš jau nebeinu apgraibomis, su Dievu žinau kryptį. Lyg eičiau jau nueitu Jėzaus Kristaus keliu. Tik mano tas kelias pagal mano jėgas. Gyvendama dvasinį gyvenimą, aš patikiu savo gyvenimą Dievui. Išmokstu save padovanoti – Dievui ir artimui.

Dvasinis mano gyvenimas prasideda nuo artėjimo prie Dievo. Kai viską pradedu ir viską baigiu su Dievo vardu, kai Jis mane veda. Toks artumas kasdieninį gyvenimą pripildo dieviškosios palaimos, tada lyg gyvenčiau dar vieną paslėptąjį gyvenimą su Dievu. Tas paslėptasis gyvenimas yra mano sielos gyvenimas. Su laiku kasdienis ir dvasinis gyvenimas taip susipina, kad sunku atskirti, nes su Dievu būnu kiekvieną akimirką. Beveik kiekvieną. Išskyrus tuos atvejus, kai nuodėmė mane išskiria su Dievu. Bet jaučiant artimą sielos ir Dievo, kai dvasinis gyvenimas yra aktyvus, greitai pajuntu savo klaidas, sugebu kur kas greičiau jas ištaisyti, nes visi slėpiningieji pojūčiai yra jautrūs ir akivaizdūs. Mano rūpinimasis siela yra svarbiausia, ką dėl savęs galiu padaryti. Nuskriausčiau ją palikusi be dvasinio maisto, be kasdieninio kreipimosi į Dievą.

Tos akimirkos, kai rengiu savo sielą susitikti su Viešpačiu, atveria man galimybę pradėti vis naują gyvenimo etapą, kuris paženklintas Dievo malone. Čia lieku su Dievu, čia Dievo malonė lieka su manimi.