Šiandien švenčiame Šeštines, Kristaus žengimą į dangų. Keturiasdešimt dienų po prisikėlimo, Jėzus, kuris bendravo, valgė ir gėrė kartu su mokiniais nuo jų pasitraukė ir pakilo į dangų.

Tas pasitraukimas nėra kaip kiti, jo pasekmės – nepaprastos. Pavyzdžiui, pasitraukimą gali lydėti palengvėjimo atodūsis, kai pasitraukia okupantas. Arba pasitraukimą gali lydėti netekties skausmas, kai miršta mylimas žmogus. Tada gyvenimas apkarsta.

Jėzaus pasitraukimas iš šio pasaulio Šeštinių dieną yra paradoksalus. Mokiniai netenka mylimo žmogaus, kurį jie būtų norėję sulaikyti, kaip matome iš apaštalų darbų pasakojimo. Tačiau jie nėra nusiminę ir prislėgti, o atvirkščiai – kupini dvigubai daugiau gyvybės:

„Jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais...“

Kokie tie stebuklai, kokie tie ženklai?

„Jie išvarinės demonus“. Kas gali išvarinėti demonus? – Tas, kuris juos išvarė iš savęs ir atgavo vidinę laisvę.

„Jie kalbės naujomis kalbomis“: kalbos yra kitoniškumo simbolis. Kas kalba naujoms kalboms simboliškai sudaužo savyje stiklo sieną, kuri neleidžia bendrauti su kitais.

„Jie ims plikoms rankomis gyvates“: kartais problemos gali būti tokios keblios, neaiškios, konfliktinės, kad jų vengiame kaip nuodingų gyvačių. Imti gyvates plikoms rankomis yra antgamtiškos drąsos ženklas.

Kristaus pasitraukimas iš šio pasaulio Šeštinių dieną yra paradoksalus. Tik šventųjų mirtis mums padeda nujausti, kas tai yra.

Homilijos autorius yra Šv. Jono bendruomenės Lietuvoje prioras.

Bernardinai.TV