Žiniasklaida jau kuris laikas susiduria su naujais iššūkiais, susijusiais su politine situacija Rytų Europoje. Kai kilo grėsmė šalies saugumui, pradėta diskutuoti, kaip apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę ir koks yra bei koks turėtų būti žiniasklaidos vaidmuo. Siekiant išnagrinėti žiniasklaidos ir politikos santykių problemas, Vilniaus universitete Komunikacijos fakultete suorganizuota tarptautinė mokslinė konferencija „Žiniasklaidos ir politikos sąveika Baltijos šalyse“.

„Ši mokslinė konferencija aktuali politikos komunikacijos lauko tyrėjams ir dalyviams. Nuo to, kaip Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žiniasklaidos sistemos sugebės įveikti vis dar ryškius ekonominės krizės padarinius ir kaip nuosekliai bei atsakingai bus sprendžiami žiniasklaidos politikos klausimai, iš dalies priklauso demokratijos raida visame regione. Įvairus ir kokybiškas žiniasklaidos turinys yra tinkamiausias vaistas ir nuo vidaus, ir nuo išorės ligų: per didelio politikų noro reguliuoti žiniasklaidos turinį ir užsienio propagandos poveikio“, – sakė konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas docentas Deimantas Jastramskis. 

Konferencijoje pranešimus skaitė mokslininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės universitetų, tiriantys žiniasklaidos politikos, propagandos, informacinių karų, politikos komunikacijos ir tiriamosios žurnalistikos problemas.

Informacijos laisvė ir propaganda

Europos Sąjungos (ES) Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva yra skirta skatinti informacijos laisvę, nuomonių įvairovę, išvengti žiniasklaidos koncentracijos. Tačiau Talino universiteto profesorius Andresas Joesaaras, skaitydamas pranešimą konferencijoje, iškėlė problemą, kad ši direktyva gali tapti efektyvia priemone melagingai ir klaidinančiai informacijai, propagandai skleisti. 

ES šalių liberalizuotose televizijos rinkose retransliuojamos kitų šalių programos. Estijoje pelningai veikia Rusijos vyriausybės kontroliuojamų televizijos programų retransliuotojai. Toks verslo modelis tampa Rusijos politinę liniją reprezentuojančiu kanalu, Estijos visuomenė dezinformuojama, pateikiamas propagandinis turinys. A. Joesaaras teigė, kad reikia labai atsargiai vertinti į ES rinką patenkančius trečiųjų šalių žiniasklaidos produktus, nes jie gali tapti informacinio karo įrankiais.

Žiniasklaidos savitvarkos tradicijos ir veiksmingumas

Apžvelgusi daugelio Europos valstybių žiniasklaidos savitvarkos sistemas, Jyvaskylos universiteto profesorė Epp Lauk teigė, kad žiniasklaidos savitvarkos sistemos žemyne neveikia taip puikiai, kaip norėtųsi. E. Lauk šiame kontekste reikšmingu laiko 2012–2013 m. atliktą tyrimą „Žiniasklaidos atskaitomumas ir skaidrumas Europoje“. Jame apibendrinti 14 Europos šalių duomenys. Tyrimas parodė, kad  žiniasklaidos savitvarkos veiksmingumas priklauso nuo pačios žiniasklaidos sistemos ir žurnalistikos kultūros, taip pat nuo socioekonominių sąlygų ir demokratinės sistemos tvirtumo. Šiaurės Europos šalyje žiniasklaidos savitvarkos organizacijos yra daug veiksmingesnės nei Pietų Europoje, o Centrinėje ir Rytų Europoje sistemos dar tik kuriamos.

Daugiau dėmesio profesorės pranešime skirta dviejų šalių – Estijos ir Suomijos – žiniasklaidai. Pristatytos šių šalių žiniasklaidos savitvarkos sistemos, jų realybė ir užsibrėžti tikslai. Analizė atlikta remiantis keturiais kriterijais, kurie, manoma, yra sėkmingos savitvarkos sistemos pamatas: savitvarkos organizacijų nepriklausomybė nuo žiniasklaidos industrijos, žiniasklaidos organizacijų ir žurnalistų parama savitvarkos organizacijoms, efektyvus finansavimas ir žmogiškieji ištekliai bei aiškus savitvarkos organizacijų tikslų apibrėžimas ir skaidrumas.

Kaip atskleidė tyrimas, žiniasklaidos savitvarkos sistema Suomijoje veikia daug geriau nei Estijoje, nes yra nepriklausoma, daugelis žiniasklaidos organizacijų ją palaiko, vertindamos tai žiniasklaidos atskaitomybės visuomenei aspektu. Oligopolinė Estijos žiniasklaidos rinka lėmė visai kitokį žiniasklaidos savitvarkos supratimą: pagrindinės žiniasklaidos priemonės ir žiniasklaidos elitas nelaiko šių organizacijų svarbiomis, iškeliami žiniasklaidos interesai ir daug mažiau dėmesio skiriama visuomenės interesams. Tai mokslininkė sieja su neilga Estijos kaip nepriklausomos valstybės patirtimi: žiniasklaidos savitvarkos organizacijos dar jaunos ir jų tradicijos dar tik formuojasi.

Baltijos šalių matomumas tarptautinėje erdvėje

Vilniaus universitete Komunikacijos fakultete organizuotoje konferencijoje dėmesio skirta ne tik informacinio karo, žiniasklaidos lauko aktualijoms, bet ir tarptautinei komunikacijai. Lenkijos Vroclavo universiteto profesorė Beata Ociepka analizavo trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – matomumą tarptautinėje erdvėje.

Pranešime B. Ociepka teigė, kad šių šalių matomumas tarptautinėje erdvėje yra glaudžiai susijęs su šalių įstojimu į ES ir NATO bei jų diplomatijos pastangomis sustiprinti tarptautinius ryšius. Matomumo tarptautinėje erdvėje klausimas dabar dažnai siejamas su saugumu: Rusijos Federacijai kariaujant su Ukraina, Baltijos valstybės yra priverstos peržiūrėti tarptautinės komunikacijos principus, prioritetus ir kiek pakeisti jos tikslus.

Siekdama įvertinti tarptautinę mažų šalių komunikaciją, mokslininkė atkreipė dėmesį, kad daugelyje esamų studijų ir teorinių darbų ji neatsiejama nuo geopolitinės padėties. Baltijos valstybės yra mažos, neturi daug gyventojų, jų ekonomika nėra galinga – visa tai ne tik turi įtaką tarptautinės reikšmės vertinimams, bet ir atsispindi juose.

Vis dėlto mokslininkė pabrėžia, kad viešosios diplomatijos pastangos bei įvaizdžio formavimo priemonės lėmė, jog šalys buvo pripažintos ir įvertintos, nors šis procesas ir truko ilgai. Iš pradžių jos buvo supažindintos su šalies įvaizdžio kūrimo strategijomis, konsultuotos dėl jo ieškojimo. Baltijos šalių atvejis parodė, kad ryšių su visuomene naudojimas nėra panacėja: dirbtinai sukurtos kampanijos neveikė, reikėjo rasti priimtiną, visų veiklos sektorių, gyventojų remiamą įvaizdį.

„Iškart po to, kai atkūrė nepriklausomybę, Baltijos valstybės stengėsi sunaikinti įsigalėjusį Centrinės ir Rytų Europos – postsovietinių – valstybių  įvaizdį. Panašu, kad tikslas beveik pasiektas: į šią frazę tarptautinė bendruomenė reaguoja neutraliai“, – teigė mokslininkė.

Inga Sakinaitė