Popiežiaus Pranciškaus 2014 m. katechezė apie Šv. Dvasios dovanas 

Girdėjome skaitinį iš Psalmių knygos: „Kadangi Viešpats mane moko [kituose vertimuose: „pataria“, – red. past.], jį šlovinsiu; net naktį mano širdis tai primena“ (plg. Ps 16, 7). Tai dar viena Šventosios Dvasios dovana – patarimo dovana.

Žinome, kaip svarbu sudėtingiausiais momentais turėti galimybę pasitikėti išmintingų ir mus mylinčių žmonių patarimu. Per šią patarimo dovaną pats Dievas savo Dvasia apšviečia mūsų širdį, padėdamas suprasti, kaip teisingai kalbėti, kaip elgtis, kuriuo keliu eiti. Kaip ši malonė veikia mumyse?

Kai priimame Šventąją Dvasią ir leidžiame jai apsigyventi mūsų širdyse, ji tuoj pat padaro mus jautrius jos balsui, nukreipia pagal Dievo širdį mūsų mintis, jausmus ir ketinimus. Tuo pat metu ji mus ragina vis labiau kreipti vidinį žvilgsnį į Jėzų, kad jis mums būtų mūsų veikimo ir santykio su Dievu Tėvu ir su broliais pavyzdys. Patarimas yra Šventosios Dvasios dovana, kuri į­ga­lina mūsų sąžinę daryti konkrečius pasirinkimus bendrystėje su Dievu pagal Jėzaus ir jo Evangelijos logiką.

Šitaip Dvasia mus vidujai ugdo, ugdo pozityviai, ugdo bendruomenėse, padeda saugotis egoizmo žabangų ir šališko požiūrio į dalykus. Dvasia padeda mums augti ir gyventi bendruomenėje. Esminė sąlyga šiai dovanai išsaugoti yra malda.

Vis grįžtame prie tos pačios temos: maldos! Tačiau malda yra labai svarbi. Melstis maldomis, kurias visi mokame nuo vaikystės, tačiau taip pat ir savais žodžiais. Prašyti Viešpatį: „Viešpatie, padėk man, patark, ką turiu dabar daryti?“ Malda mes padarome vietos, kad ateitų Dvasia ir padėtų šiuo momentu, mums patartų, ką mes visi turime daryti. Malda! Nepamirškime maldos. Niekada! Niekas nepastebi, kai meldžiamės autobuse, kelyje: meldžiamės širdies tyloje. Išnaudokime šiuos momentus maldai melsdami, kad Dvasia mums duotų patarimo dovaną.

Būdami artimame ryšyje su Dievu, klausydami jo Žodžio mes po truputį atidedame į šalį savo asmeninę logiką, kuri labai dažnai būna padiktuota mūsų uždarumo, išankstinių nuostatų bei ambicijų, ir vietoje to mokomės klausti Viešpaties: ko Tu nori? Kokia Tavo valia? Kas Tau patinka? Taip mumyse bręsta gili darna Dvasioje, tarsi prigimtinė vienybė, ir mes patiriame, kokie teisingi Jėzaus žodžiai Mato evangelijoje: „Nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis“ (Mt 10, 19–20).

Pati Šventoji Dvasia mums pataria, bet mes turime užleisti vietą jai, kad ji galėtų mums patarti. O tai reiškia melstis, kad ji ateitų ir visada mums padėtų.

Kaip visos kitos Dvasios dovanos, taip ir patarimo dovana yra turtas, skirtas visai krikščionių bendruomenei. Viešpats kalba mums ne vien širdies intymume; jis iš tikro taip kalba, bet ne vien ten; jis taip pat byloja mums per brolių balsą bei liudijimą. Iš tikrųjų didžiulė dovana yra tai, kad ypač sudėtingiausiais ir svarbiausiais gyvenimo etapais galime sutikti tikėjimo vyrų ir moterų, padedančių mums įnešti šviesos į širdis ir atpažinti Viešpaties valią!

Atsimenu kartą Luchano šventovėje sėdėjau klausykloje, prie kurios buvo didelė eilė. Ten stovėjo ir madingos išvaizdos vaikinas su auskarais, tatuiruotėmis ir visais kitais dalykais… Ir jis atėjo man papasakoti, kas jam atsitiko. Tai buvo didelė ir sunki problema. Jis pasakė man: „Aš visa tai papasakojau savo motinai, o ji man pasakė: eik pas Mergelę Mariją, ji tau pasakys, ką turi daryti.“

Štai ta moteris turėjo patarimo dovaną. Ji nežinojo, kaip padėti savo sūnui susidoroti su problema, tačiau nurodė teisingą kelią: eik pas Mergelę Mariją, ir ji tau pasakys. Tai yra patarimo dovana. Ši nuolanki, paprasta moteris davė savo sūnui geriausią patarimą. Jaunuolis man pasakė: Aš pažvelgiau į Mergelę Mariją ir supratau, kad turiu padaryti tai, tai ir tai...“ Aš nebeturėjau ką pasakyti, jo motina ir pats vaikinas jau viską buvo pasakęs. Tai yra patarimo dovana.

Jūs, mamos, turinčios šią dovaną, prašykite jos savo vaikams. Dovana patarti savo vaikams yra Dievo dovana. Brangūs bičiuliai, 16 psalmė, kurią girdėjome, kviečia mus melstis šiais žodžiais: „Kadangi Viešpats mane moko, jį šlovinsiu, – net naktį man širdis tai primena. Nuolatos menu Viešpaties Artumą, – jam esant prie dešinės, niekad nedrebėsiu.“ (Ps 16, 7–8).

Tegu Dvasia visuomet duoda šį tikrumą mūsų širdims ir taip tepripildo savo ramybės paguodos! Visuomet prašykite patarimo dovanos.