EPA nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus  2013 m. gegužės 22 d. katechezė

Brangūs broliai ir seserys, laba diena!

Tikėjimo simbolyje iškart po tikėjimo į Šventąją Dvasią išpažinimo sakome: „Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią.“ Glaudus ryšys sieja šiuos du tikėjimo dalykus, nes juk Šventoji Dvasia įkvepia Bažnyčiai gyvybę ir jai vadovauja. Be nuolatinio Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčia negalėtų įgyvendinti prisikėlusio Kristaus jai suteikto priesako padaryti jo mokiniais visų tautų žmones (plg. Mt 28, 19).

Evangelizavimas yra Bažnyčios misija; ne tik kai kurių, bet mano, tavo, mūsų misija. Apaštalas Paulius sušuko: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16). Kiekvienas privalo evangelizuoti, ypač savo gyvenimu! Paulius VI pabrėžė: „Evangelizavimas iš tiesų yra malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė. Ji egzistuoja, kad evangelizuotų“ (plg. apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 14).

Kas yra tas tikrasis evangelizavimo variklis mūsų ir Bažnyčios gyvenime? Paulius VI aiškiai tvirtina: „Šventoji Dvasia yra ta, kuri šiandien, kaip ir Bažnyčios pradžioje, veikia kiekviename Evangelijos skelbėjuje, kuris leidžiasi būti jos vadovaujamas; ji deda jiems į lūpas žodžius, kurių jie patys vieni nebūtų galėję atrasti, ir sykiu rengia klausytojo sielą priimti Gerąją Naujieną bei Dievo karalystės skelbimą“ (Evangelii nuntiandi, 75).

Evangelizuoti – reiškia dar kartą atsiverti Šventosios Dvasios horizontui, nebijoti, ko ji prašys ir kur ves. Pasitikėkime ja. Šventoji Dvasia įgalins mus išgyventi ir liudyti savo tikėjimą, nušvies širdis tų žmonių, kuriuos sutiksime.

Tokia buvo Sekminių patirtis: Aukštutiniame kambaryje apaštalams, susirinkusiems su Marija, „pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 3–4). Ant apaštalų nužengusi Šventoji Dvasia įgalina juos išeiti iš patalpos, kurioje buvo iš baimės užsidarę, leidžia išeiti iš savęs ir paverčia juos skelbėjais, liudijančiais „didžius Dievo darbus“ (plg. Apd 2, 11).

Tas nepaprastas perkeitimas, įvykęs Šventosios Dvasios veikimu, paveikia ir ten susirinkusią minią žmonių „iš visų tautų po dangumi“ (Apd 2, 5), nes kiekvienas girdi apaštalų žodžius, tarsi tariamus gimtąja kalba (plg. Apd 2, 6). Tai pirmas svarbus Šventosios Dvasios veikimo padarinys, vedantis į Evangelijos skelbimą ir gaivinantis jį: vienybė, bendrystė.

Pagal biblinį pasakojimą tautų išsklaidymas ir kalbų sumaišymas prasidėjo statant Babelio bokštą – tai buvo puikybės vaisius žmogaus, siekiančio savo jėgomis, be Dievo pagalbos pastatyti „miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne“ (Pr 11, 4).

Per Sekmines tie susiskaldymai buvo įveikti. Nebelieka puikybės Dievo atžvilgiu nei žmonių tarpusavio uždarumo; atsiveriama Dievui, išeinama skelbti jo žodžio; prabyla nauja, meilės kalba, kurią Šventoji Dvasia išlieja širdyse (plg. Rom 5, 5); tą kalbą visi gali suprasti, priimama ji gali reikštis kiekvieno gyvenime ir kiekvienoje kultūroje. Dvasios kalba, Evangelijos kalba – tai bendrystės kalba, raginanti įveikti uždarumą ir abejingumą, susiskaldymą ir konfliktus.

Kaip leidžiuosi Dvasios vadovaujamas, kad mano gyvenimas ir tikėjimo liudijimas reikštų vienybę ir bendrystę?

Visi privalome savęs paklausti: kaip leidžiuosi Dvasios vadovaujamas, kad mano gyvenimas ir tikėjimo liudijimas reikštų vienybę ir bendrystę? Ar nešu susitaikinimo ir meilės žodį, kuris yra Evangelija, į savo gyvenimo aplinką?

Kartais atrodo, kad šiandien kartojasi tai, kas įvyko Babelyje: susiskaldymai, negebėjimas suprasti vienas kito, varžybos, pavydas, egoizmas. Ką darau su savo gyvenimu? Ar aplink save ugdau vienybę? Ar skaldau apkalbomis, kritika, pavydu? Ką darau? Pamąstykime apie tai.

Nešti Evangeliją reiškia pačiam skelbti ir gyventi susitaikinimu, atleidimu, taika, vienybe, meile, kurią duoda mums Šventoji Dvasia. Atminkime Jėzaus žodžius: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).

Kitas elementas: Sekminių dieną Petras, pripildytas Šventosios Dvasios, stoja „su Vienuolika“ ir „pakėlęs balsą“ (Apd 2, 14), „atvirai“ (2, 29) skelbia gerą žinią apie Jėzų, kuris atidavė gyvybę dėl mūsų išganymo ir kurį Dievas prikėlė iš numirusiųjų. Štai kitas Šventosios Dvasios veikimo padarinys: drąsa skelbiant Jėzaus Evangelijos naujovę atvirai (parresia), pakeltu balsu, visais laikais ir kiekvienoje vietoje.

Taip atsitinka ir šiandien Bažnyčioje kiekvienam iš mūsų: iš Sekminių liepsnos, Šventosios Dvasios veikimo kyla kaskart nauji misijiniai polėkiai, nauji išganymo žinios skelbimo būdai, nauja drąsa evangelizuoti. Niekuomet neužsisklęskime nuo to veikimo. Gyvenkime Evangelija nuolankiai ir drąsiai. Liudykime naujumą, viltį ir džiaugsmą, kuriuos Viešpats įneša į gyvenimą. Pajuskime „malonų ir guodžiantį evangelizavimo džiaugsmą“ (plg. Evangelii nuntiandi, 80). Evangelizavimas, Jėzaus skelbimas teikia džiaugsmą; o egoizmas, priešingai, pripildo kartėlio, liūdesio, prislegia; evangelizavimas mus pakylėja.

Tik paminėsiu trečią elementą, kuris vis dėlto yra ypač svarbus: naujoji evangelizacija, evangelizuojanti Bažnyčia visuomet turi pradėti nuo maldos, kaip apaštalai Aukštutiniame kambaryje, prašydama Šventosios Dvasios ugnies. Tik ištikimas ir intensyvus maldos ryšys su Dievu leis mums išeiti iš užsisklendimo ir drąsiai skelbti Evangeliją. Be maldos mūsų veikimas tampa tuščias, mūsų skelbimas besielis, negaivinamas Dvasios.

Brangūs bičiuliai, kaip sakė Benediktas XVI, šiandien Bažnyčia „ypač jaučia dvelkiančią Šventąją Dvasią, kuri mums padeda, parodo teisingą kelią; taigi su nauju entuziazmu keliaujame ir dėkojame Viešpačiui“ (Kalba Vyskupų sinodo asamblėjoje 2012 m. spalio 27 d.). Kasdien atnaujinkime pasitikėjimą Šventosios Dvasios veikimu, pasitikėdami, kad ji veikia mumyse, kad mus apdovanoja apaštališku uolumu, duoda mums ramybę ir džiaugsmą. Leiskimės jos vedami, būkime maldos žmonės, kurie drąsiai skelbia Evangeliją tapdami pasaulio vienybės ir bendrystės su Dievu ugdymo įrankiais. Ačiū