Friedrich Pacher. Šv. Antanas Paduvietis ir šv. Pranciškus Asyžietis. Wikipedia

Birželio 13 d. minime šv. Antaną Paduvietį. Siūlome prisiminti ištrauką iš Nello Vian knygos „Šv. Antanas Paduvietis“. Tėvų pranciškonų leidinys, Kenebunkportas, Meino valstija, 1951 m. Vertė Antanas Vaičiulaitis.

Vienas populiariausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų Antanas Paduvietis gimė 1190 metais Lisabonoje (Portugalija), turtingoje ir kilmingoje šeimoje ir buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Būdamas penkiolikos įstojo į augustinonų vienuolyną, bet susitikęs su pranciškonais, vėliau tapusiais pirmaisiais Maroko kankiniais, užsidegė kankinystės troškimu ir įstojo į mažesniųjų brolių vienuolyną. Jis išvyko į Maroką, tačiau audra jį nubloškė prie Italijos krantų. Kurį laiką Antanas pranciškonų vienuolyne kukliai tarnavo virtuvėje, niekam neprasitardamas apie savo teologijos žinias ir erudiciją. Tačiau Dievo apvaizda jam turėjo kitą planą...

Montepaolo rimtyje, uolų šešėlyje, Antanas atsinaujino dvasia ir tapo paprastas. Bet šioji ramybė ilgai netvėrė.

Prabėgo 1221 m. vasara. Atėjo pjūties laikas ir vynuogių rinkimas aplinkinės kalvose. Paskui ir sniegas pasirodė. Žiema buvo sunki atgailautojui iš Portugalijos, nes jisai nebuvo pripratęs prie šalčio. Kaip reikiant jo nešildė nė trumpa jupa urve, kur staugdami gaudė Apeninų vėjai. Pagaliau tie žvarbūs vėjai atlyžo. Atėjo pavasaris ir aplinkui sužaliavo kalvos.

Vienuoliai negalėjo tverti iš laimės. Apie Velykas kelis mažesniuosius šios provincijos brolius Forlio vyskupas Albertas turėjo įšvęsti į kunigus. Vieną rytą, dar žvaigždėms danguj mirgant, visi Montepaolo broliai leidosi į miestą. Pakeliui jie sutiko kitų pranciškonų, beskubančių iš kitų provincijos kampų. Buvo matyti ir dominikonų, baltai vilkinčių. Belaukdami skirtos valandos, pranciškonai ir dominikonai susirinko kuklioje mažesniųjų brolių būstinėje. Ją gerai žinojo piligrimai, kurie lankėsi Via Emilia, prie didžiojo vidurinių amžių kelio. Jie laukė kapitulos salėje, plikame kambaryje, apstatytame grubiai tašytais krėslais, o viduryje riogsojo stalas. Provincijolas brolis Gracijonas pagalvojo būsiant ne pro šalį jiems davus keletą pamokymų. Pirmiausia jis pakvietė prabilti dominikonus, kurie garsėjo teologinėmis žiniomis ir iškalba. Jie betgi atsisakė. Tada brolis Gracijonas kreipėsi į seniausius pranciškonus, labiausiai įgudusius pamokslauti. Jis kalbino čia vieną, čia kitą. Tačiau  dargi prieš tokius išmokslintus dominikonus jie nedrįso rodytis, traukėsi į savo gaubtuvus ir labiau susigūžė savo krėsluose. Nesmagus jausmas slėgė susirinkusiuosius. Tai jautė ir brolis Gracijonas, apžvelgdamas vienuolius. Visi sėdėjo nukarinę galvas, laukdami išdrįstančio balso, kuris nutrauktų šią slogią tylą.

Provincijolo akys krito ant svetimšalio iš Montepaolo, kiūtojusio salės gale. Brolis Gracijonas atsiminė pernai jį parsivedęs iš Asyžiaus kapitulos. Jam buvo minėta, kad kalnuose jisai visados esąs vienišas ir kad broliai esą pastebėję, kaip aiškiai jis skaitė lotyniškai per Mišias ir brevijorių. Bet jie galvojo jį esant tinkamesnį mazgoti indus, negu aiškinti Šventojo Rašto paslaptis. Brolis Gracijonas, žiūrėdamas į Antaną, tarė sau, kad jeigu šis prasčiokas nesugebės kalbėti, o taip greičiausia ir atsitiks, tai jisai, provincijolas, galės aną pateisinti ir taip išgelbėti vienuolyno vardą: reikės tik paaiškinti, kad tai vargšelis, besitriūsiąs virtuvėje ir prie kitų prastų darbų. Taigi jis kreipėsi į brolį Antaną, ir jo balsas nuskambėjo didelėje tyloje. Jisai paliepė švento paklusnumo vardu tarti susirinkusiesiems pamokymo žodį. Tas mažo ūgio brolis pakilo išblyškęs ir dvejodamas. Visi sužiuro į jį. Provincijolo įsakymas visiems lyg akmenį nurito nuo krūtinės. Tiek pranciškonai, tiek dominikonai išsitiesė, suglostė savo drabužių raukšles ir, sėdėdami ant kaimietiškų krėslų, patenkinti laukė.

Tačiau brolis Antanas bandė išvengti jam tekusios garbės. Jam geriau tiko menkesnis vaidmuo. Jis tikrai nusižeminęs pareiškė, kad esąs apsukresnis plaudamas indus negu sakydamas pamokslus. Bet kadangi provincijolas nekeitė savo įsakymo, tai anas sutiko. Jis nė sapne nesapnavo, kad šioji kalba pakeis jo gyvenimą. Jis buvo pratęs klausyti ir su džiugiu nerūpestingumu atsiduoti didžiai Dievo rankai; be abejonės, jo širdis smarkiai dunksėjo krūtinėje.

Šventojo Rašto žodžiai, kurie jam atėjo mintin, puikiai tiko šiai valandai ir tiems broliams, kurie netrukus bus įšvęsti. Štai tie žodžiai: „Buvo klusnus lig mirčiai, mirčiai gi ant kryžiaus.“ Iš pradžių jis kalbėjo labai paprastai, bet palengva jo balsas didėjo, ir mintis vijo mintį – gili ir prakilni. Šventojo Rašto ištraukos dažnėjo, ir jos buvo tikslios šiame tobulame pamoksle. Buvo priminti visų šventųjų knygų vaizdai ir pranašystės. Ten buvo parodytas teisusis, pildęs valią To, kuris bylojo iš amžių glūdumos: „Tu esi mano sūnus, iš manęs gimusis, sėskis mano dešinėje.“ Tarp viso to mokslo ir visų teologijos žinių mažasis brolis jautėsi kaip namie: jis nušvietė anų tekstų gelmes ir savo meilės liepsna atgaivino sausas vietas.

Klausytojai iš pradžių buvo abstulbę. Dominikonai žvalgėsi nustebę. Pranciškonai dirsčiojo vieni į kitus. O labiausiai pritrenkti buvo Montepaolo atsiskyrėliai. Paskui Antano iškalba visus nugalėjo ir nusinešė kaip kokia srovė. Ištiesę kaklus, jie godžiai sekė kalbėtojo žodžius ir jo mintį, kuri lukštenosi aiški ir gili. Buvo tai mokslas, patirtas per ilgas nemigos valandas Koimbros vienuolyne. Brolis Antanas dabar susigrąžino tą mokslą, ištikimai atminties išsaugotą. Tik dabar jis jautė, kad šis mokslas tapo daug tyresnis ir šiltesnis, o išbalę skruostai paraudo. Baigęs jis žemai nusilenkė prieš provincijolą ir grįžęs atsisėdo kertėje, kuklus ir tylus, kaip ir seniau.

Bet vienuoliai nerimo besistebėdami. Visi susimetė aplink brolį Antaną. Dominikonai pareiškė dar niekados negirdėję tokio gero kalbėtojo. Mažesnieji broliai buvo apglušę, kad tiek daug žinojo anas svetimšalis, kuris buvo įsiprašęs dirbti virtuvėje. Brolis Gracijonas tiesiog spindėjo: štai jo provincija dabar jau turės tikrai mokytą pamokslininką. O tame krašte šmižėte šmižėjo eretikų. Norint atsilaikyti prieš tuos gudrius ir kenksmingus žmones, reikėjo ko nors daugiau už paprastus, liaudžiai pritaikytus mažesniųjų brolių žodžius. Reikėjo vyrų, išmanančių Šventojo Rašto dvasią ir raidę, ir kurie galėtų sugriauti erezijas, griežtuose disputuose atsakydami tekstu į tekstą. Praktiškas provincijolo protas tuoj suvokė, kaip naudinga bus brolį Antaną išleisti į kovą.

Visiems besveikinant, brolis Antanas, nužemintas ir sumišęs, pasiliko kur buvęs ir nepratarė žodžio, nulenkęs galvą. Jis jautė, kad žuvo jo svajonė gyventi nežinioje ir vienatvėje, lygiai kaip dingo ir karštas jo troškimas tapti kankiniu. Jį tebevedė Dievo valia, kuri reikalavo, kad jis aukotų savo menką žmogaus valią.

Neilgai laukus, broliui Antanui buvo atneštas provincijolo raštas, liepiantis palikti Montepaolį ir eiti per provinciją, sakant pamokslus netikėliams ir stengiantis juos atvesti į tiesą.

Anais amžiais erezija buvo labai paplitusi. Galima buvo išskirti dvi jų rūšis. Pirmoji buvo katarai, paskidę visur Europoje ir kiekviename krašte vadinęsi nauju vardu. Italijoj jų būta nedaug. Jų centras čia buvo Milane. Kai kurie miestai, pavyzdžiui, Asyžius, savo galva rinkdavosi eretikus ir juos ginklu palaikydavo. Kita erezija buvo labiau politinės spalvos. Svarbiausia jos šaka buvo „Lijono neturtėliai“. Jie skelbė grįžimą prie Evangelijos ir iš dalies to laikėsi. Tačiau juos buvo apvaldžiusi puikybė ir maišto dvasia.

Antanas, kur tik eidavo, visur susidurdavo su eretikais. Daug jų buvo ir šioje provincijoje, kur jie jautėsi galingi. Praeito amžiaus pabaigoje imperatorius buvo išleidęs dekretą, kuris Riminio grafą, miestų galvas ir konsulus įpareigojo perimant valdžią prisiekti, kad jie išvaikysią eretikus ir nubausią kiekvieną, kuris juos priglaus. Tačiau 1221 metais jie dar buvo gana stiprūs, nes miesto galva ir taryba, kuri valdė aną laisvą bendruomenę, privertė patvirtinti Bažnyčiai priešingus įstatymus, miestui užtraukusius interdiktą.

Taip brolis Antanas paliko kalnus, kur dešimt mėnesių džiaugėsi didžia ramybe. Jis atsisveikino su vienatve, tokia miela jo širdžiai, linkusiai į kontempliaciją. Jo gyvenimas turėjo visiškai pasikeisti. Iš ramybės jis perėjo į kovą, iš vienuolio kambarėlio – į miestą ir į vietas, kur grūmėsi priešininkai. Iš pradžių jis mokėsi augustiniečių abatijoje, paskui meldėsi ir meditavo nuošalioj pranciškonų buveinėj. Dabar atėjo veiklos valanda. Buvo tai naujas gyvenimas. Reikėjo palikti, kas širdžiai buvo brangu. Dievo valiai jis nusilenkė taip klusniai, jog atrodė, lyg visą laiką jisai būtų gyvenęs tarp žmonių pasaulyje.

Galėjai tarti, kad jis buvo prijunkęs prie nuovargio, sakydamas pamokslus, ir prie ginčų su eretikais, su kuriais jis iš pat pradžios susidūrė. Į naują veiklos gyvenimą jis žengė su visu užsidegimu. Tačiau toksai pasikeitimas reikalauja naujos vidinės aukos. Kaip buvo, taip ir pasiliks jisai kontempliacijos žmogus. Kaip Pranciškaus, taip ir jo siela buvo atsiskyrėlė, uždaryta kūno kambarėlyje. Jisai ilgėsis medžių ūksmės ir jų lapų šlamėjimo, nuošalių urvų, dvasios oazių plikame ir sausame pasaulio tyrlaukyje.

Jis keliavo iš miesto į miestą, iš pilies į pilį, kalbėdamas aikštėse ir laukuose. Saulei kepinant, jis skubėjo ilgais anos provincijos vieškeliais, niekados nepailsdamas. Jis ėjo visur, kur tik eretikai buvo įsiskverbę, – ne tik tarp mokslo vyrų, bet ir tarp prastuolių. Tose pat vietose maišėsi eretikų pamokslininkai, ir dažnai Antanas susitikdavo su jais. Tada jie įsileisdavo į disputus. Čia jis parodydavo nuostabų Šventojo Rašto išmanymą, lankstų ir stiprų protą bei vaizdingą italų kalbą, kurią jisai jau tobulai mokėjo. Žmonės žavėjosi šiuo evangeliško gyvenimo vyru, neturtingu kaip ir katarų apaštalai, tik labiau nusižeminusiu. Jo mokslas nušvietė protus, o meilė atgaivino širdis.

Anų vietų žmonės visur, kur tik jis buvo nuvykęs per devynerius pamokslų metus, matė jį tokį, kaip anų amžių paveikslai jį pavaizduoja: su knyga ir liepsna rankose.

Riminio miestas tada buvo erezijos centras ir židinys. Prieš kokius trejus ar ketverius metus šventas vyskupas Adalbertas, vieną dieną sakęs pamokslą ir smerkęs katarų smurtą, buvo priverstas slėptis tarp storų bokšto mūrų, kada įniršo eretikų sukurstyta minia. Pranciškonams, įžengiantiems į tą miestą, neteko susidurti su tokiomis riaušėmis, tačiau jie atsimušė į kitą, dar blogesnę sieną, – tai buvo abejingumas. Tuščia buvo aplinkui aikštėse, kryžkelėse ir gatvelėse, kur tik Antanas užsilipdavo ant akmenų krūvos (tokios buvo mažesniųjų brolių sakyklos) ir pradėdavo kalbėti. Tada atsitiko stebuklas, sulaužęs tuos ledus, kurių neįveikė žodis. Tai pirmas Antano stebuklas. Vėlesniais amžiais apie Antaną susipynė nuostabi legenda. Tiesa, stebuklų čia negausu, bet visi jie yra patikimų senovinių dokumentų paliudyti. Jų yra užtenkamai paremti garsui anos legendos, kuri gimė pačiais pirmaisiais amžiais ir kurioje glūdi didelė ir gyva nužeminto šventojo asmenybė.

Vieną rytą Antanas išėjo už miesto ir pasuko į uostą. Jo sieloje gal buvo dvelktelėjes mažas nusiminimo šešėlis. Toje vietoje mėlyna Marekijos upė ramiai įteka į Adrijos jūrą. Laivai plaukė į uostą. Raudonos ir oranžinės jų burės plasdeno vėjuje. Ošdamos, marių vilnys daužėsi į uolas. Ore jautei druskos kvapą.

Antanas atsisėdo ant uolos, kyšančios iš bangų. Jis buvo susimąstęs apie Dievą ir jam rodėsi, lyg jisai grimztų į Jį, kaip į kokį gilų ir sykiu švelnų vandenyną. Ūmai jis pakilo, nupliekstas išvidinės šviesos. Jo drabužius pūsčiojo vėjas. Jis atsigręžė į neaprėpiamus vandenis ir prabilo: „Jūs, marių ir upių žuvelės, pasiklausykite Dievo žodžių, nes netikėliai eretikai užsikemša ausis.“

Ir štai iš jūros prie kranto priplaukė didelė daugybė visokio dydžio žuvų, kurios iškišo savo smailus, žvilgančius snukučius ir žiūrėjo į brolį Antaną ant uolos. O jisai taip kalbėjo: „Mano seserys žuvelės, jūs turite kaip išmanydamos dėkoti savo Sutvėrėjui, kuris jums gyventi davė šiuos vandenis. Kaip kurioms geriau, vienos nardote gėluose, kitos sūriuose vandenyse. Jūs turite daug kampelių, kur pasislepiate per audras. Jisai jums davė tyrą ir skaidrią buveinę ir maisto, kuriuo esate gyvos.“

Taip jis kalbėjo toliau, iš Senojo ir Naujojo Testamento paminėdamas tas vietas, kuriose išaukštinamos žuvys ir kur joms liepiama garbinti Dievą už visa ką labiau. O žuvys, nuo smulkiausios guirelės prie kranto ligi pačių stambiųjų, atokiai kaip plienas žvilgančių viršum vilnių, pradėjo linguoti galvomis ir žiopčioti, taip parodydamos savo pagarbą, džiaugsmą ir šlovę Sutvėrėjui.

Tuo tarpu aplinkines uolas apgulė smalsuoliai: žvejai, įmonių savininkai, amatininkai, pirkliai, atbėgę iš savo krautuvių, didžiūnai ir prasti žmoneliai, suvilioti šio nuostabaus atsitikimo, apie kurį garsas jau ėjo iš namo į namą, iš Riminio gatvės į gatvę. O sidabriniai snukučiai tebekyšojo iš žalių vandenų, danguje žėrint saulei.

Tada brolis Antanas atsisuko į krantą, kur grūdosi minia, ir kalbėjo kuo gražiausiais žodžiais. Įkvėpta jo kalba blaškė protų aptemimą ir minkštino širdis, užkietėjusias katarų leduose. Saulutė buvo jau pakilusi aukštai į padangę, kada tas mažo ūgio pamokslininkas plačiu kryžiaus ženklu palaimino upę ir jūrą, kur suvizgėjo daugybė uodegų: žuvys nėrė atgal į savo tyrus, permatomus vandenis, į žalią savo pasaulį ir užburtų jūros augmenų karalystę.

Broliui Antanui, mano vyskupui“...

Vieną dieną pas Antaną, taip besakantį pamokslus, atėjo brolis, visas apdulkėjęs nuo ilgos kelionės. Tas brolis, siųstas Pranciškaus, atnešė laišką, rašytą „tėvo“ ir pažymėtą antspaudu, kurį jis mėgo: kryžiumi. Laiške buvo pasakyta: „Broliui Antanui, mano vyskupui. Man būtų malonu, jog tu broliams skaitytum šventąją teologiją, kaip tai nustato regula, idant visoki darbai nesusilpnintų juose šventos maldos ir pamaldumo.“

Brolis Antanas raštą perskaitė džiaugdamasis. Buvo tai Pranciškaus palaiminimas jam ir naujam jo triūsui. Tokio gyvenimo jam kaip tik reikėjo, kad galėtų naujoj dirvoj skleisti savo mokslą. Pranciškus savo laišku jam pavedė šią pareigą: dėstyti broliams Dievo mokslą. Tie keli žodžiai patvirtino jo darbą, skelbiant Viešpaties žodį.

Šv. Pranciškaus nuomone, išmintis nukreipia į tiesą, kuri žmogui suteikia ramybę ir priveda jį prie vienintelės būties – paties Dievo. Mokslas jo akyse virsdavo priešu tik tada, kada jis užtemdo amžinųjų daiktų ieškojimą. Iš mokslininkų ir rašto žmonių, kurie atvykdavo pas jį, pirmiausia jis reikalaudavo grįžti į paprastumą, nevengiant nė mažesnio rankų darbo. Tiktai po to jis leisdavo jiems grįžti prie proto darbų, jau nekeliančių jokio pavojaus. Trumpai tarus jis troško, kad mokslo vyrai taptų kuklūs ir pažintų proto ribas. Jie turėjo suprasti, kad mokslai tarnauja sielos gyvenimui, o ne jam kenkia.

Jis regėjo, kad Antano dvasia jau pasikeitė. Jis džiaugėsi ano pastangomis atrasti ir iš savęs išrauti gudrius puikybės ir įsivaizdavimo daigus. Pranciškus suprato, kad brolis Antanas yra nusižeminęs ir save pamiršęs. Jis buvo toks mokslo vyras, kuris atitiko Pranciškaus idealą: grįžęs į Evangelijos paprastumą. Ir kaip tik todėl jis pavadino jį savo vyskupu. Tie žodžiai nusakė visą Koimbros mokytinio dvasios istoriją ir jo paveikslą.

Taip pat Antanas jam buvo vyras, suėmęs visas bažnytinio mokslo žinias, ir pamokslininkas, kuris tiesos duoną dalino mažiesiems savo broliams.