Šiandienos Evangeliją galima skaityti tiesiog kaip dar vieną Jėzaus stebuklą. Siaučiant audrai, valtį semiant bangoms, mokiniai mėgina žadinti Jėzų, šaukdamiesi jo pagalbos, ir Jis nutildo audrą. Bandant įsivaizduoti situaciją atrodo gana keista, kad Jėzus tokiomis aplinkybėmis... miega. Norom nenorom peršasi metaforiškas aiškinimas: stebuklas nurodo į gilesnį žmogaus egzistencijos matmenį. Ar tą matmenį įžiūrime savyje – mes, tikintieji?

Kartais atrodo, kad tikintis žmogus tampa bailesnis už tą, kuris neišpažįsta tikėjimo. Bailumas pasireiškia saugiu taisyklių laikymusi, nuolatiniu lankymusi bažnyčioje, buvimu pavyzdingu bendruomenės nariu ir neišklystant iš tako, kuriame jau nebėra netikėtumų. Taip galima prarasti bet kokią drąsą.

Daugelis žmonių, visai nekrikščionių, mus gali pamokyti, kad šitaip gyvendami esame užsidarę kietame egoizme. Štai palaimintoji Motina Teresė iš savo saugumo išklydo, širdimi „pamačiusi“ mirštantį gatvėje žmogų. Ji leidosi į rizikingą gyvenimo nuotykį – kelionę, kaip dabar žinome, visiškoje sielos naktyje.

Kiekvieno misija yra skirtinga, tačiau visiems bendras yra vienas dalykas: mus užgriūva nelaimių, tragedijų, rūpesčių bangos ir kaip mes su jomis dorojamės?

Homilijos autorius – kun. Arūnas Peškaitis OFM, Vilniaus Šv. Pranciškaus (bernardinų) bažnyčios vikaras ir Vilniaus Mažesniųjų brolių vienuolyno gvardijonas.