Myliu dvi sudėtingų likimų šalis: gimtąją Lietuvą ir nelaimėlę Graikiją.

Indrės Jonušytės nuotr. Graikijos salų grožis nepavaldus laikui

 

... Diena buvo kaip Lietuvoje lygiadienis, Rasos ir Joninės, tik čia, Graikijoje, jos vadinamos Šviesos Jono diena. Sunku išversti. Pasaulinėje spaudoje mirgėjo šalies laidotuves primenantys pranešimai, tačiau mūsų saloje, mūsų kaime, šventė įvyko.

Maistas nemokamai: kas atnešė duonos, kas – pomidorų, kas – aliejaus ar marinuotų sardinių. Nes ši naktis pasižymi dviem dalykais: šokinėjimu per laužą ir riganados – šlapios vakarykštės duonos su marinuotomis sardinėmis ir pomidorais valgymu. Buvo smagu ir skanu. Tik išskirstė žmonės apie 3-ią nakties, kai paprastai skirstomasi paryčiais. Buvo šiek tiek liūdna ir šalta. Pirmi metai, kai tokiu laiku išsitraukėme striukes ir apklotus. Gal ir dėl to daug žmonių nebuvo. Prieš tai klausiau kaimynės, ar eis į švente, ji 11-ą prasideda, o aplinkui beveik vien senukai gyvena, sako, aišku, kad eisim, negi ištisai žinias žiūrėsim, ir taip baisu... Dar sako, prieš 30 metų, kai ji čia atitekėjo, kaimas buvo pilnas žmonių, visuose šituose griuvėsiuose aplinkui gyveno šeimos, su 5–7 vaikais, buvo linksma. Dabar griuvėsiai...

Kitą dieną toji kaimynė atnešė kiaušinių, baklažanų, aguročių ir agurkų. Vargšai mes, užsieniečiai (vienas – iš Belgijos, kita – iš Lietuvos). Nei kaip jaustis. Paguodė: kaime bent jau nebadausim. Pradės vėl visi auginti vištas ir ožkas, sugrįš vaikai. Tiesa, dabartinės sėklos brangios, rugiai ir t. t. Ir visos modifikuotos, o nemodifikuotas reikia purkšti nuo visko, kitaip derliaus nebus...

Kaimo vyrai pažadėjo ateiti kepti žuvies ant laužo. Žuvies atsineš, sūdo dabar ją kažkur kelias dienas. Kitą savaitę išsiveža Jonathaną mokyti žvejybos... Turim santechniką už dyką, kartu išvalys ir kaminą, ir širšių lizdą... Tai va, mezgam ryšius...

O rytoj – kaimyno vardadienis, stalai rikiuojami, grilis aviai ar ožkai ruošiamas. Ak, jau tas graikiškas gyvenimo būdas ir nuolatinis noras pasirodyti – jis niekur nedingo. Kukliau neišeina... Bet žmonės sunkiai visą gyvenimą dirba, kaime yra gerbiami ir kaip kokie kinai privalo „išsaugoti veidą“. Nors visi trys vaikai aria Atėnuose už 500 eurų be jokių atostogų. Nors ant nosies – valdžios užkartas referendumas. Paklausti, kaip balsuos, tik ranka numoja.

Tie, kurie turi kokių nors santaupų, važiuoja į miestelį atsiimti savo 60 eurų per dieną. Žmonių prie bankomatų yra, bet ne taip gausiai kaip Atėnuose. Mes iš belgiškos kortelės galime nelimituotai nusiiminėti. Turistams irgi nėra limito. Degalinės kol kas dirba. Va, tik kai kurių vaistų, ypač širdžiai ir kraujospūdžiui reguliuoti, sako, trūksta.

... Gilintis, kodėl Graikijai atsitiko tai, kas atsitiko, nebesinori. Viso pasaulio akivaizdoje viskas aptarta tūkstančius kartų. Lietuva Graikijos situacijoje nesusilauktų nė kruopelytės tokio dėmesio. Iš dalies tai skaudina ne tik lietuvius, bet ir kitas tautas, kurios niekieno nepastebėtos irgi gyvena ekonominėje krizėje, skolose ir nepritekliuose.   

Dėl to ypatingo dėmesio Europos piliečiai šiandien yra pasidaliję į dvi stovyklas: vieni Graikiją myli, kiti jos nekenčia ir atvirai niekina. Nepaisant nuolatinių Graikijos išsišokimų, skirtingai nuo kitų ES šalių mandagaus ir tylaus kentėjimo, ją vis dėlto palaiko ir mėgsta milijonai užsieniečių. Kodėl jie tą šalį įsimyli? Kodėl su sutuoktiniais (visai ne graikais ar graikėmis) kraustosi ten ne tik iš dar skurdesnės Rytų, bet ir turtingos Vakarų Europos? Manau, ne aukščiausieji politikai, ne kreditoriai ir Centrinis Europos bankas, ne Tarptautinis valiutos fondas, o saulė, žavingos salos ir jūra, puikus maistas ir draugiški žmonės vis dar yra pagrindinės Graikijai nuskęsti neleidžiančios plūdės...  

Juo labiau kad „ponia“ Europos Sąjunga šiandien yra visai ne ta ir ne tokia, kokia turėtų būti. Gal britai ne šiaip sau neatsisakė savo svaro ir netgi ruošiasi referendumui dėl išstojimo, o šveicarai net neparodė noro įstoti?..

Kelios turtingos ES šalys, dosniai skolinusios ir rėmusios mažesnes ir skurdesnes, stengiasi skolas atsiimti ne tik su tradicinėmis, bet ir su moralinėmis palūkanomis, tapdamos tokių šalių, kaip Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija, bosais ir gelbėtojais, diktuojančiais ne tik reikalavimus, kokie gelbėjamojoje šalyje turi būti mokesčiai, atlyginimai, pensijos, darbo valandos, vaistų ir maisto kainos, bet ir reguliuojančiais šeimos planavimą, vaikų lavinimą ir pan. Jei tik graikai būtų paklusnesni, baikštesni, ne tokie išdidūs ir negyventų viename gražiausių pasaulio gamtos kampelių, viskas tikriausiai būtų kitaip.

Žiūrint į tai, kaip Europos Sąjunga elgiasi su Graikija, atrodo, kad jai svetima taisyklė: visi už vieną, vienas už visus. Kitos valstybės nelaimės ir nuopuoliai matuojami tik iš savo tvirtovės bokšto. Didžioji dalis Europos piktinasi Graikija, dalis, nors ir nedrąsiai, ją užjaučia ir palaiko. Dar kiti tyliai ir akylai stebi, nes nuo to priklauso ir jų likimas. Ačiū Dievui, mes ne Graikija – šnibždasi Italija su Ispanija. ES turi galios visus pagąsdinti. Bet skaudu, kai viena jos valstybė yra paverčiama pavyzdžiu įbauginti kitoms.

Žinau, kokios mintys skaitant šį straipsnį kyla daugumai: ot ir gerai, patys graikai nusipelnė, patys įsiskolino, patys iššvaistė mūsų pinigus, tegul dabar gyvena taip kaip mes, tegul pamato, kad gyvenimas nėra vien tik paplūdimiai, siesta ir milžiniškos vestuvės. Graikai yra europiečiai, tačiau jų mentalitetas ne visai europietiškas, tiksliau, ne vakarietiškas, ir tai pati didžiausia jų kaltė. Graikui prioritetas yra gyvenimo kokybė ir skonis, šeima, meilė savo šaliai, ypač tam kampeliui, iš kurio jis kilęs. Jie yra darbštūs kaip ir mes, nes kaip ir mes stengiasi užtikrinti savo šeimos ir vaikų gerovę.

Nepaneigsi, kad dešimtmečius pagrindinis Graikijos nacionalinis sportas buvo vengimas mokėti mokesčius, tačiau sunku nupasakoti, kokius kryžiaus kelius nueiti ir kiek korumpuotų politikų bei valstybės tarnautojų tekdavo ir iki šiol tenka išlaikyti tiems, kurie stengiasi tvarkingai tuos mokesčius mokėti. Sunku perteikti milžinišką, į kraują įaugusį gyventojų nepasitikėjimą mokesčių inspekcijomis ir vyriausybėmis.

Dar sunkiau įsivaizduoti desperatišką pačių graikų norą, kad viskas iš tiesų pasikeistų, kad pagaliau nuoširdžiai ir sunkiai dirbant būtų galima būtų džiaugtis savo uždarbiu, o ne slėpti jį po čiužiniu. Net ir šiandienis masinis santaupų atsiėmimas, kuris labai kenkia šaliai, įrodo, kaip smarkiai graikai nepasitiki savo politikais ir apskritai sistema.

Per visus šiuos krizės metus, be to, kad viskas šalyje ėmė keistis, kad jau ir taip chaotiškoje biurokratijoje atsirado dar didesnė maišalynė, be to, kad daugelio paprastų žmonių gyvenimai apvirto aukštyn kojomis, be to, kad Graikijos jaunimo ir jų vaikų normalios ateities perspektyvos tik tamsėja – graikai nuolat apšaukiami tinginiais, vagimis ir melagiais... Štai tokia vieninga mūsų Europa, štai taip mes vieni kitus palaikome.

O gal visiems taptų daug ramiau, jei, anot vienos iš žiniasklaidoje cirkuliuojančių satyrų, graikai užcementuotų savo paplūdimius, užnuodytų vandenį, orą ir uždraustų saulėlydžius, jei benziną į jūsų automobilį piltų diplomuotas, bet darbo nerandantis gydytojas ar mokytoja, jei būtų atjungta elektra, o žmonės liktų maitintis tik ryžiais ir ožkos pienu?..

... Šiek tiek susigėdę dėl savo konservų pilnų krepšių, kaimynus sutinkame grįžtančius iš bažnyčios. Prie durų rankenos vėl randame pririštą maišelį su agurkais ir salotomis, kurių jau ir taip prikimštas šaldytuvas. Kita kaimynė atneša kalną dar šiltų ryžiais įdarytų vynuogių lapų. Katės ir toliau šildosi ant įkaitusio grindinio, kažkur suloja šuo, kažkas skaldo malkas. Kaip kažkas pasakė: saulė šiandien patekėjo. Ar patekės rytoj?..