Kaimas lyg ką tik išėjęs. Gal į sekmadienio Mišias ar kapinių lankyti – buvo Motinos diena. Ankstyvas, šaltas pavasaris. Trobų palangėse dar tik kalasi bijūnų daigai, dar tebemiega bitės aviliuose, nedrąsiai sprogsta klevų pumpurai. Pirkių langeliai papuošti popieriniais karpiniais, maga pro juos pažvelgti vidun... į praėjusį šimtmetį.

Tuščias dabar Maleišių kaimas – natūralus etnografinis muziejus. Seniausiai minima Anykščių rajono vietovė. XIII a. paminėtas karaliaus Mindaugo Kalavijuočių ordinui dovanotų žemių sąraše. Bet ne dėl tos priežasties jis lankomas. Šiame tipiniame aukštaitiškame kaime gimė ir augo būsimasis kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas... Kaip tik dėl to kaimas nėra tuščias: bevaikštinėdama po jį ankstyvos vasaros rytą, kol dar nėra turistų, smalsių keliautojų ar atsitiktinių žioplinėtojų, blaškančių dėmesį, jaučiau išėjusiųjų dvasią, įkūnytą Mykoliuko, Severiutės, Rapolo Geišės paveikslais... Štai Severijos klėtelė, kvepianti ajerais ir krembliais, aukštų, senų medžių siūravime girdžiu graudžią Mykoliuko smuikelę... Kam rūpėtų šis kaimas, jei ne jie, „Dėdžių ir Dėdienių“, „Nebylio“, „Pragiedrulių“ gyventojai?..

Tumų pirkia stovėjusi kaimo pakrašty. Sodyba nebuvusi didelė, žemės rėžis, kaip ir įprasta gatviniame kaime, ištįsęs į ilgį. Nepatogus dirbti, bet patogus stebėti... Aukštaičiai mėgsta bendrauti. Šalia sodybos – akmuo, simbolizuojantis Juodžiaus kelmą, ant kurio mėgdavęs sėdėti mažasis Juozukas. Sėdėti ir stebėti. Maleišių kaimas – ant aukštumėlės, nuo jos atsiveria erdvė, toli matyti. Tumų sodybos vietoje – tik pamatai ir paminklas su rašytojo biustu, kurį dar 1933-iaisiais sukūrė skulptorius Bernardas Bučas... Dar prieš karą. Dar prieš okupaciją. Tuoj po Vaižganto mirties. Laikas sutankėja, tampa sodrus, kai lankaisi tokiose vietose. Toks sodrus, kad, rodos, gali jį paliesti... Niekas per tą laiką paminklo nenugriovė, neišdergliojo, kaimas saugojo atminimą, Vaižgantą mylėjo visa Lietuva. „Vaižgantas – kaip evangelinis žibintas, degęs visą gyvenimą“, – tai skulptoriaus Aliaus Aleksandro Tarabildos žodžiai, išdrožti ant skulptūros, metaforiškai įkūnijančios gyvenimo ratą, kurio viduryje – medžio šerdies vietoje – degantis žibintas...

J. Tumo-Vaižganto jubiliejaus proga buvo nutarta sukurti skulptūrų parką. 2011-aisiais skulptorius, liaudies menininkas A. Tarabilda sukūrė skulptūrinę kompoziciją, kurioje vaizduojamas Rapolas Geišė, geidžiantis Severijos kaip alkanas duonos, ir Mykoliukas su Severiute, abu švelniai prisiglaudę – kaip pilnu žiedu pražydę žolynai... 2012-aisiais skulptūros buvo sujungtos arka, ant kurios patupdytos dvi medinės pelėdos – išminties (anot graikų) ir nelaimės pranašo (pasak lietuvių senolių, pelėdos ūbavimas perspėja apie grasą). Skulptoriaus išdrožtos pelėdos stebi visus tris pagrindinius „Dėdžių ir dėdienių“ veikėjus, lietuviško kaimo „deimančiukus“, neatitinkančius visuomenės nubrėžtų standartų, per tai išgyvenančius nuoskaudas, patiriančius skriaudas, tačiau išlaikančius žmogiškąjį orumą ir vidinę laisvę.

Tarp kūrėjo ir jo sukurto personažo (kūrinio) neabejotinai egzistuoja glaudus ryšys. Kuo Vaižgantui artimas Mykoliukas? Dėl ko jis simpatizuoja Severijai? Ir net Geišei, iš pirmo žvilgsnio šiurkščiam kaimo tijūnui, besišvaistančiam bizūnu, bet niekad juo nesinaudojančiam? Visi veikėjai jaučia itin stiprius jausmus, droviai slepiamus nuo prašaliečių, mylimajam išsakomus tik žvilgsniu, judesiu... Nes žodžiu išsakytas jausmas vysta, nudyla. Lietuviui nebūdingas atviras jausmo išsakymas, nes garsiai įvardytas jis nebetenka įtampos – emocinio krūvio, gelmės... Vaižgantas šitai jautė kaip nė vienas kitas kūrėjas. Jo veikėjai stiprūs ir laisvi, nepriklausomi dvasiškai (nors materialus turtelis toks menkas, o ir „statusas“ išstumia juos iš bendruomenės), ištikimi visų pirma sau – „sau žmonės“, toks visą gyvenimą išliko ir jų kūrėjas...

O skulptorius Alius Aleksandras Tarabilda? Kuo jam artimi Vaižganto veikėjai? Kodėl jis ėmėsi šio darbo? Gimęs netoli Raguvos, vidurinę baigęs Svėdasuose, A. Tarabilda ilgą laiką gyveno ir dirbo Vilniuje. Jau besimokydamas mokykloje norėjo tapti skulptoriumi, bet į Dailės institutą neįstojo. Nebuvo palankus sovietinei valdžiai. Nedaugelis žino, kad Anupro Dirvelės („Valstiečių laikraščio“ personažas) nuotykius daug metų kūrė šmaikštumo nestokojantis A. Tarabilda... Pirmąją skulptūrą sukūrė Motinai – ji stovi Raguvos kapinėse. Vėliau – Marijos skulptūrą, kuri pastatyta Patrimpo piliakalnyje, Liubave. Paminėtinos Šv.Agotos, Angelo, Krivio (Raguvos skulptūrų parke) skulptūros, 7metrų aukščio koplytstulpis mėgstamam poetui Bernardui Brazdžioniui Druskininkuose. 2007-aisiais A. Tarabildai buvo pripažintas meno kūrėjo vardas.

Menininkas dalyvauja prakartėlių konkursuose, įvairiuose projektuose, kuria koplytstulpius, stogastulpius... Ir ne tik. Lankydamasi jo sodyboje, Svėdasuose (iš Vilniaus menininkas sugrįžo į gimtąsias vietas 2008-aisiais), grožėjausi jo sukurta „Egle žalčių karaliene“, „Kanklininku“, Lietuvos kunigaikščiu, laikančiu amžinąją ugnį, „Neptūnu“, primenančiu lietuviškąjį Perkūną, daugybe paukščių, iš kurių ypač mėgstamos pelėdos. Augęs religingų valstiečių šeimoje (prisimena niekad nepraleisdavęs progos dalyvauti bažnytinėje procesijoje – taip jį mokė motina), A. Tarabilda netapo fanatišku tikinčiuoju. Jo, kaip ir Vaižganto, tikėjimas netelpa į nustatytus kanonus, o ieškanti dvasia visų pirma remiasi tautiškumu. Suvokimas, kad tautos kultūra, etikos pamatai klostėsi anksčiau, nei buvome apkrikštyti, gimdo pagarbą senajai baltiškajai pasaulėjautai, kuri atsispindi ne tik liaudies kūryboje, bet ir gimtojo žodžio radimesi. A. Tarabilda domisi archeologija, mitologija, istorija, filosofija. Įdomūs yra jo pamąstymai apie lietuvių kalbos sąsajas su sanskritu, apie Raguvos pavadinimo kilmę. (Ragas galėjęs būti kaip pirminis aukojimo indas, nuo jo kilęs ir vietovės pavadinimas. Gal būtent šitoje vietovėje buvęs visų baltų žemių centras – pagrindinė šventvietė? –spėlioja menininkas.) Skulptoriaus A. Tarabildos kūriniai išpuošti tautiniais ornamentais, archainiais ženklais, kurie atspindi jo pasaulėjautoje gražiai besijungiančias baltiškojo ir krikščioniškojo tikėjimo ugdomas vertybes: meilę gamtai, žmogui, tautai. Būtent tautiškumo dvasia jungia šiuos kūrėjus – Vaižgantą ir A. Tarabildą. Neatsitiktinis yra J. Tumo slapyvardžiu pasirinktas Vaižganto – linų dievybės – pavadinimas. Tautiškumo idėjos iškėlimas į aukščiausiąją vietą Vaižgantą sukūrė kaip kūrėją, menininką. Šitai taikytina ir Maironiui, ir jaunam A. Baranauskui... Meldėsi gimtąja lietuvių kalba, tautos išlikimą suvokė tik per tautos savasties saugojimą.

A. Tarabilda, rodydamas naujausius savo darbus, prašo atspėti, iš kokios medžiagos jie sukurti. Paliečiu paukštį, glostau varno juodumo medį... Šiltas, vadinasi, ne metalas ir ne akmuo, nors kietas. Tai – seni, labai seni, apie 4–5 tūkstančius metų vandenyje išgulėję (ir užsikonservavę, nes negavę oro), smėliu užnešti ąžuolai, augę Lietuvoje tuoj po ledyno pasitraukimo, vėliau suvirtę į ežerus ir laukę savo laiko „prabilti“... Pajuodę, suakmenėję, bet nesupuvę, kūrybingo žmogaus rankose jie tampa meno kūriniais. „Tereikia šį tą numesti, padailinti, nugludinti, ir skulptūra gatava“, – juokauja A. Tarabilda. Tokių darbų jo sodyboje daugybė. Štai kunigaikštis, laikantis amžinąją ugnį, pelėda, išlindusi iš uokso, ugnelė Gabija, visus vienodai šildanti, kad ir kokiu vardu ją pašauktum. Nes ugnis – visada amžinoji. Kitokios ugnies nebūna. Ypač kuriančiam žmogui.