Senove dvelkiančioje Vilniaus arbatinėje susitikome su VšĮ „Maceva“ projektų koordinatore Rūta Anulyte. Pabudęs pavasaris tvarkantiems žydų kapines vėl žada daug darbo, atradimų ir susitikimų, bet tądien po freskomis ištapytais skliautais kalbėjomės apie įveiktus iššūkius ir su žydų paveldu susijusias svajones. Vėliau keturis svarbius klausimus uždaviau ir vienam iš „Macevos“ steigėjų, jos idėjiniam vedliui Sergejui Kanovičiui.

Kiek šiuo metu žydų kapinių yra Lietuvoje?

Kiek mažiau nei du šimtai iki II Pasaulinio karo įsteigtų, žinomų žydų laidojimo vietų. Kai kurias senąsias žydų kapines šiandieniniame kontekste sunku pavadinti kapinėmis, nes nemažai jų sunykusios, sovietmečiu užstatytos ar kitaip nuniokotos. Nepaisant to, net jei nebėra vizualiai matomų palaidojimo ženklų, antkapių, kapų kauburėlių ir kitų fragmentų, tokia vieta žydiškojoje tradicijoje yra išlaikiusi sakralumą, tai – mirusiųjų amžinybės namai, kurių ramybės drumsti nevalia. Kaupiamas ir nuolat tikslinamas senųjų žydų kapinių sąrašas siekia bent virtualiai atkurti ir sužymėti visų buvusių ir esamų etnokonfesinių žydų kapinių vietas ir, jei įmanoma, tai papildyti įvairių laikotarpių nuotraukomis. Pavyzdžiui, sąraše yra Rumšiškių žydų kapinės, kurios buvo užlietos Kauno marių... Reikia pabrėžti, jog mes sąmoningai atsiribojame nuo Holokausto vietų surašinėjimo – tam jau skirta nemažai dėmesio Josifo Levinsono knygose bei Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos Mildos Jakulytės-Vasil sudarytame „Holokausto Lietuvoje atlase“. Kalbėti apie Holokaustą būtina, tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kas buvo iki jo.

VšĮ „Maceva“ šiandien – asocijuota LŽB narė bei Lietuvos žydams skirtos interesų grupės LitvakSIG (www.litvaksig.org) dalis. Nuo 2011 m. nueitas nemenkas kelias skaitmeninant Lietuvos žydų bendruomenių kapines...

Iš tiesų „Macevos“ ištakomis reikėtų laikyti dar 2010-tuosius, kuomet šio Lietuvos žydų kapinių projekto sumanytojo Aleksandro Avramenko ir jo draugų bei pažįstamų iniciatyva buvo padarytos pirmosios pilnos kapinių fotofiksacijos. Tada ir kilo poreikis tokių entuziastų vienijimui ir bendros duomenų bazės, kurioje būtų dalijamasi surinkta informacija (vieša, nemokama ir prieinama tiek lietuviams, tiek žydams, tiek užsienyje gyvenantiems Lietuvos žydų palikuonims) kūrimui.

Šiandien „Macevos“ internetinėje bazėje yra beveik 50 mūsų pačių ir savanorių iniciatyva pilnai dokumentuotų kapinių. Užfiksuotas kiekvienas šių kapinių paminklas, palaidojimo fragmentas, įvertinta kapinių šiandieninė būklė. Duomenų bazėje sukaupta daugiau nei keletas tūkstančių įrašų. Šie įrašai, epitafijos yra nuostabus žydų dvasinės ir kartu rašytinės kultūros palikimas.

Kaip ir pirmaisiais metais, taip ir dabar projekto idėją plėtojame pasitelkę savanorius: draugus, vietinius entuziastus, kraštotyrininkus, mokytojus, mokinius ir kitus bendram tikslui prijaučiančius.

Nuo ko prasidėjo jūsų veikla šiame projekte? Kokios labiausiai įsiminusios kapinės?

Galima sakyti, kad į „Macevą“ atėjau pamažu – veiklą čia pradėjau kaip savanorė. Kaip dabar prisimenu – prieš beveik ketverius metus drauge su Aleksandru Avramenko, vienu iš projekto iniciatorių, ir nedidele entuziastų grupele, surinkta „Facebook“ dėka, važiavome tvarkyti ir dokumentuoti Dieveniškių (Šalčininkų r.) žydų kapinių. Beje, tai buvo pirmas kartas, kuomet aš pati apsilankiau žydų kapinėse.

Kas labiau įsitraukia į šią veiklą – mokyklos, bendruomenės ar pavieniai asmenys?

Žinoma, daugiau pavienių iniciatyvių, tačiau labai džiugu, kuomet kapinės yra prižiūrimos ir tvarkomos vietinės bendruomenės iniciatyva, mokytojų ir mokinių rūpesčiu. Pavyzdžiui, 2013 m. Pandėlyje dalyvavome vietos žydų bendruomenei prisiminti skirtame renginyje. Deja, vienintelis išlikęs kadaise gyvavusios žydų bendruomenės simbolis šiame miestelyje – žydų kapinės. Galbūt dar būtų galima atsekti porą žydiškų gyvenamųjų namų, bet tai ir yra viskas, kas likę. Pandėlio gimnazijos mokiniai ne tik įteikė kapinių, kurias patys tvarkė, nuotraukas, bet ir papasakojo, ką sužinojo iš vietos senolių, o mergaitės, paruoštos tikybos mokytojos, sušoko žydų liaudies šokius. Tokie atminimo ir miestelio žydų bendruomenės pagerbimo renginiai šiame miestelyje rengiami kasmet ir tai labai džiugina.

Tuo tarpu šį pavasarį Žagarės bendruomenė mus pakvietė kartu tvarkyti ir dokumentuoti miestelio kapines. Įvyko šauni talka; itin įsiminė Žagarės bendruomenės ir jaunimo nuoširdumas, darbštumas. Tikiu, jog tokių vietų ir žmonių Lietuvoje yra ir daugiau, tačiau kol kas dar ne visur esame spėję apsilankyti. Svarbiausia, jog tokių entuziastingų mokytojų ir mokinių tikrai yra nemažai. Džiugina jų nuoširdus rūpestis ir noras prisidėti.

Kelių šimtų metų žydų gyvenimo miestuose ar miesteliuose istorijoje yra ne vien tik Holokaustas. Žmonės čia ne tik tragiškai žuvo, bet ir kūrė gyvenimus. Norisi tikėti, jog žmogaus gyvenimas, jo nuveikti darbai yra amžinesni už mirtį. Negalime apsimesti, jog šie žmonės nepaliko jokio pėdsako, indėlio krašto istorijoje ir kultūroje, kaip ir, beje, pačiame Lietuvos miestovaizdyje.

Ar jau galvojate, kas bus, kai visos kapinės bus dokumentuotos?

Tai prilygtų didelės svajonės išsipildymui, tačiau verta paminėti, jog mūsų organizacijos tikslas nėra vien tik kapinių ir jose išlikusių macevų (t.y. antkapio memorialinių akmenų) fiksavimas. Itin svarbu į patį procesą įtraukti vietinius gyventojus, jaunimą. Juk nei vienkartinis vizitas, nei teisinio apsaugos statuso kapinėms suteikimas neužtikrina tolesnio kapinių išlikimo – tam būtinas pačių vietinių gyventojų dėmesys, sąmoningumas ir noras išsaugoti atminimą apie miestelio žydų bendruomenę.

Planų ir vizijų ateičiai turime nemažai, tačiau kol kas esame ribojami finansinių išteklių. Manau, jog būtų puiku antkapinius įrašus susieti su archyvine medžiaga (kur tai įmanoma), užfiksuotus duomenis – su konkrečiais žmonėmis, jų istorijomis, galbūt atsiminimais ir t.t.

Tikiu, jog šis projektas gyvuos tol, kol jis bus aktualus visuomenei. Kol kas mes nusiteikę optimistiškai.

Norėčiau paklausti apie žydų laidojimo tradicijas. Ar ieškodami kapinių ir jas inventorizuodami nustatėte kokių nors dėsningumų, susijusių su kapinių vieta? Kaip būdavo parenkama vieta kapinėms? Ar tiesa, kad žydų perlaidojimo atvejų nebūna?

Negalima teigti, jog dėsningumai neegzistuoja. Kapinių, kaip ir, beje, sinagogos, vieta parenkama atsižvelgiant į religinius reikalavimus, dažnai juos derinant, adaptuojant ir atsižvelgiant į vietos valdžios apribojimus.

Lietuvoje įsikūrusios žydų bendruomenės kapines steigdavo už miesto, vietą parinkdamos vadovaudavosi  tiek religiniais, tiek praktiniais sumetimais. Dažniausia laidojimo vieta būdavo simboliškai atskiriama nuo gyvenamosios-kasdienės erdvės, išnaudojant tos vietovės geografines savybes: kapinės būdavo kuriamos netoli vandens telkinio (ežero, upės ir pan.), laidota ir ant kalnelių. Ieškant miesto ar miestelio žydų kapinių ir iš anksto nežinant tikslios vietos, gana nesunku jas lokalizuoti pasitelkiant jau minėtus geografinius orientyrus.

Ekshumacija nėra priimtina praktika judaizme, kaip, beje, ir pakartotinis laidojimas kapo vietoje, tačiau ypatingos grėsmės, t.y. kapinių sunaikinimo atveju, perlaidojimas galimas. Taip nutiko su Vilniaus Gaono palaikais, kurie buvo perlaidoti.

Ar turite ambicijų tapti tarptautiniu projektu?

Darbo Lietuvoje dar tikrai yra nemažai. Pats projekto pavadinimas – „Litvakų kapinių katalogas MACEVA“ – šiek tiek geografiškai įpareigoja orientuotis ir į gretimas šalis, kuriose gyveno žydai litvakai, tačiau mūsų darbo laukas gana aiškiai apibrėžtas ir apima tik dabartinės Lietuvos teritorijoje esančias žydų senąsias kapines. Tiesa, panašių senųjų žydų kapinių fiksavimo iniciatyvų yra ir kaimyninėse šalyse.

Apie gražius „Macevos“ darbus daug rašoma. Ir vis dėlto, kam tai? Sau? Lietuviams ar žydams? Visiems?

Sunku pasakyti, ar taip yra iš tiesų – dirbame tyliai ramiai, be reklamos, pirmiausia sau ir savo šaliai. Manau, jog tai, ką darome, yra mažytis simbolinis indėlis į bendrą Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo puoselėjimą ir sklaidą.

Mūsų organizacija yra mažutė – vos du darbuotojai, tačiau kalbėdama daugiskaita ir vartodama įvardį „mes” jaučiu, jog ši įstaiga yra didžiulis darinys, kurį sudaro ir papildo savanoriai ir bendraminčiai. Galiu pasidžiaugti, jog toks tvirtas užnugaris, vertingi patarimai ir entuziastingų žmonių idėjos neleidžia susigūžti, skatina judėti priekin. Prie projekto prisideda visi: tiek lietuviai, tiek žydai. Galiu drąsiai teigti, jog tai, ką darome, yra aktualu abiem pusėms. Jeigu dirbtume tik sau, tuomet reikėtų pradėti rimtai kvestionuoti savo egzistavimą.

Malonu, kai mūsų patalpintus įrašus aptikę žmonės rašo, kad atrado savo prosenelių, senelių kapus – tai, be abejo, motyvuoja. Ne mažiau svarbu, jog vietiniai žmonės susipažįsta su žydų bendruomenių istorija, žydų tradicijomis ir papročiais – juk tik per „kito” pažinimą atsiranda supratimas ir tolerancija, atsikratoma pasenusių stereotipų.

Kapinių, antkapinių įrašų fiksavimas ir vertimas yra tik nedidelė buvusios bendruomenės narių įasmeninimo dalis.

***

Keturi klausimai Sergejui Kanovičiui, vienam iš projekto steigėjų

Teko skaityti, kad „Macevą“ vadinate „nevilties projektu“. Kokią matote VšĮ „Maceva” misiją iš šiandienos pozicijų? Ar ji pasikeitė nuo organizacijos įkūrimo?

Nemanau, kad mūsų tikslai pasikeitė – kaip pradėjome kovoti su užmaršties usnimis, taip ir tebekovojame. Gal tik pradžioje neatrodė, kad tos užmaršties tiek daug.

Žinau, kad daug keliaujate Lietuvoje, lankotės įvairiose žydų kapinėse, susitinkate su jas tvarkančiais savanoriais, bendruomenėmis. Norėčiau, kad su „Beigelių krautuvėlės“ skaitytojais pasidalintumėte pačiu šviesiausiu ir pačiu liūdniausiu prisiminimu iš tų susitikimų.

Priminimai tik šviesūs – „Maceva” sudaro galimybę susitikti su bendraminčiais, mokiniais ir mokytojais, kuriems žydiška Lietuvos istorija yra neatsiejama jų miesto, bažnytkaimio ir visos Lietuvos dalis; kurie suvokia, kad Lietuvą statė visi.

Lietuvoje duris neseniai atvėrė Izraelio Valstybės ambasada. Kokią, jūsų nuomone, įtaką kultūrinių, atminties išsaugojimo projektų įgyvendinimui turės šis įvykis? Ar pradėsime daugiau kalbėtis, geriau pažinti savo krašto istoriją?

Izraelio ambasados įkūrimas yra savotiškas ženklas, liudijantis, kad istorijos perrašyti negalima. Tikimės, kad mūsų projektas sudomins Ambasadą ir jos svečius.

Kaip vertinate „Beigelių krautuvėlės“ projektą? Ar tokios iniciatyvos mūsų šalyje reikalingos?

Manyčiau, kad „Beigelių krautuvėlė“ yra puikus švietėjiškas projektas, užpildantis spragas ir prisidedantis prie geresnio tarpusavio žydų ir lietuvių supratimo.

Kalbino Radvilė Rimgailė-Voicik,

tolerancijos kampanija „Beigelių krautuvėlė“

b