Raudonoji gegūnė. Reginos Jasukaitienės nuotrauka

Ryto rasos svarina builių žiedynus, spindi liaunų smilgų šluotelėse. Braukiu nudryžusiais džinsais – saulėkaitoj išdžius. Einu žoliauti – parinkti žolių pusryčiams. Skabau šviežesnius garšvų lapelius, dviem pirštais nugnybiu dilgėlės viršūnėlę – atsargiai, bet vis tiek išsidilginu, į dubenėlį įmetu rūgštynių, karpytų, į morkas panašių builių lapų...

Šitoj mažutėj išvykoj – ryto erčioj – visa mano dienos programa: leidžiu sau klausti žolelės vardo, įsižiūriu į smilgos spalvą. Gysločio delnely dar spindi pilnaties šukelės... Sudužusios nakties atspindžiai. Ir kvapai dar turi kur nugulti. Iki Rasų negalima šienauti sodybos žolės, taip mano seneliai sakydavo. Kur dūzgės bitės, kur vabaliukai poruosis?

Šaltinio vandeny, ant liepto pritūpusi, nuskalauju žoleles... Užsižiūriu į tėkmę, į žalias žolių kasas, plaukiančias ir nenuplaukiančias pasroviui, kaip jos ten, šaltinio šaltyje, nesušąla, neišmirksta? Andai viršūnėlės žydi! Žydi po vandeniu! Prisėdu ant suolo prie pirtelės, matyt, išgąsdinu meletą – išlekia iš drevės, nuskrenda ant gretimo medžio šakos ir dairosi, pakreipusi galvelę... Ne pirmą kartą aš čia, turėtų pažinti... Paukščiai turi savo paukštišką atmintį. Meleta išbaido mano baltųjų naktų sapnus, plūkavusius builių žiedų pursluose...

Grįždama nuo šaltinėlio užsižiūriu į jų šakeles – kažkas raudonuoja! Pasilenkiu: ogi visi žiedeliai apkibę raudonai juodais vabaliukais. Visi po porą susikibę. Prancūzų kareivėliai! Raudoni mundurėliai, galvelės primena Napoleono kepurę... Ir pastebėk gi tu man! Ir sugalvok! Nekvailų būta mūsų prosenelių. Pavadinimas nesenas. Kaip ir prancūzmetis. Gamtos laikas lėtesnis nei žmogaus. Dar kitaip tuos vabaliukus vadina blakių kareivėliais. Kodėl kareivėliais? Todėl, kad visur visu pulku keliauja... Sulipę, apsvaigę nuo žiedų eterinių aliejų, vabaliukai kuria amžinybę: dalyvauja Gamtos sumanytoje programoje.

Po pusryčių išsirengiu žemuogiauti. Prie įvažiavimo į kaimą, gatvių sankryžoje, kaip įprasta Dzūkijoje – stovi senas kaimo kryžius. Senu papratimu prie jo pasodinama gėlių. Aptveriamas tvorele. Šitam kryželiui jau niekas nebeužriša prijuostėlės – nebėra jaunamarčių. Nebeliko ir vietinių gyventojų. Visi jie ilsisi nedidelėse, pušų ošimo liūliuojamose kapinaitėse. Pavasariais ten žydi šilagėlės, niekam nekyla ranka jų pasiskinti. Prie šito kaimo kryželio jau niekas nebepasodina gėlių. Ir tvorelė išlūžusi. Nes kaimo nebėra. Nebėra kaimiečių. Tik vasarotojai...

Daugiausia žemuogių vežimų takuose. Jais kaimiečiai veždavo šieną. Dainavos girioje jis brangus – kiekviena proskyna, paupiai, net balos būdavo nušienaujamos, kiekvienas šieno plėkas suvežtas daržinėsna. Dar nespėję užželti krūmais ar pušelėmis, tik žole – kai kur ligi juosmens. Aukštoje žolėje žemuogės trąšios – šiemet reikia drėgmės, šiemet dzūkų žemė šaukiasi lietaus... Sako, seniau šio kaimo žmonės, norėdami lietaus prisišaukti, įsikinkydavo į plūgą ir ardavo upelį, bandydami taip dievulį sugėdinti: žiūrėk, kaip vargstam, jau visai nebėra ką daryti... Ir imdavo lyti... Susigraudindavo dievulis, pasigailėdavo ir žmonių, ir jų gyvulėlių...

Nors kaime vaikų nėra, bet girdžiu vaikiškus uogautojų balselius. Vasarotojai! Gal šito kaimo gyventojų vaikaičiai? Tai jiems priklauso šitos žemuogių pievelės, čia jų žemė. Aš – prašalaitė, atklydusi iš kito Lietuvos krašto. Ten, kur augau, kiti renka mano uogas. Visi turime žemuogių pievelę. Vaikystę. Senelius. Bet mano vaikaitės uogas renka Airijoje... Jų prisiminimai plonytėmis gijelėmis – pusryčiais po liepomis, vakaro miglomis, tįstančiomis per pievas – teriša jas su protėvių žeme...

Palei Skroblų žemė klampesnė, dar neišgarinusi drėgmės. Dilgėlių, viksvų, paparčių žemė. Ištisas sąžalynas. Tarp jų – lyg kokiose džiunglėse – sumirguliuoja žiedynus aukštai iškėlusios gegužraibės – lietuviškosios orchidėjos! Įrašytos į Raudonąją knygą, bet čia, Skroblaus rezervate, visa plantacija! Žinau dar tokį kaimą, Linksmakalniu vadinamą. Pakaunėj. Buvęs karinis sovietų miestelis. Tai ten, pievose, irgi galima rasti žydinčių orchidėjų. Ne tik rausvai violetinių, bet ir baltų, dar retesnių... To kaimo-miestelio žmonės savo herbe pavaizdavo ne kokį erelį ar lūšį, ne lelijas, o gegužraibes! Unikaliausias herbas visoj Lietuvoj! Jame – įpareigojimas saugoti gamtą. Saugodamas gamtą žmogus juk saugo save. Savo žmogiškumą.

Išvažiuodama kaskart Merkinės kryžkelėj susitinku vis tą pačią moterį. Mudvi kaip geros pažįstamos pasisveikiname. Pasikalbame apie orą... Ji važiuoja iki pirmo kaimelio. Iš sekmadienio Mišių. Keistuolė tokia: vasarą su aulinukais, vyriška skrybėle, per petį – rankinė, apmegzta tinkleliu... Ji nuolat kažką kramto. Gal išvažiuodama nespėja papusryčiauti? O gal tokiu būdu ji kramto savo nerimą? Psichologai taip aiškina... Kažkas keisto jos elgesyje. Tokius kaimuose vadindavo keistuoliais... arba tiesiai – kvaileliais. Jie turėdavo vieną privilegiją – elgtis savaip, nes keistuoliams galima viskas. Jie – laisvi būti savimi. Kaip augalai. Trypiami, šienaujami, atauga jie takažolėmis, gysločiais (Žemaitijoje juos vadina trauklapiais – votis, uždegimus ištraukia, nuo devynių ligų gydo...), kurie ir vėl – kasmet delneliuose laiko mėnesienos šukeles, atspindinčias Pilnatį.