Leonidas Donskis. Užmaršties amžiaus siužetai. Vilnius: Versus aureus. 2015. 296 p.

Istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius prieš penkerius metus knygoje „Išblukęs žodynas“ teigė, kad Lietuvoje daugelis esminių, stiprią prasmę anksčiau turėjusių žodžių nuvertėjo ir jais jau nepasakoma tai, kas dar Nepriklausomybės pradžioje buvo svarbu daugeliui mūsų. Tokių žodžių pavyzdžiai galėtų būti „moralė“, „etika“, „sąžinė“, „teisingumas“ ir t. t. Dabar šie žodžiai, jau dažnai niekaip nesusiję su realiu turiniu, virto „pamėklėmis“ arba simuliakrais.

Kultūros kritikas Leonidas Donskis savo naujausiame filosofinių esė rinkinyje „Užmaršties amžiaus siužetai“ bando sugrąžinti žodžio „intelektualas“ sutaptį su žmogaus protine, akademine ir visuomenine veikla, kai mūsų šalyje šis žodis virtęs arba tuščiai liaupsinančiu, arba švelniai ironišku. Būdamas tikras intelektualas, L. Donskis nebijo imtis atsakomybės už save, Kitą ir visuomenę, kurioje gyvena.

Esame įpratę manyti, jog žmogaus atmintis veikia selektyviai, todėl pamirštame tai, kas nesvarbu, o atsimename mums labai reikšmingus įvykius, detales, pokalbius. „Užmaršties amžiaus siužetų“ autorius tvirtina priešingai – gyvename sąmoningų pastangų užmiršti tai, kas labai skaudu, susiję su kolektyvinėmis ir individualiomis traumomis, amžiuje, o atsimename tai, kas mus švelniai stimuliuoja ir teikia narcistinį pasitenkinimą savimi. Ankstesnėje savo knygoje „Paralelinės tikrovės“ L. Donskis kelis kartus yra pakartojęs frazę: „Mums nereikia vieniems kitų.“ „Užmaršties amžiaus siužetai“ pratęsia šį teiginį mintimi, jog mums per skaudu būti vieniems su kitais, nes tuomet esame verčiami atsiminti nemalonius faktus ir jausenas. Iš Sigmundo Freudo veikalų pasiekia mintis, jog kiekvienas žmogaus sąlytis su aplinka, kitu žmogumi visada yra ambivalentiškas: viena vertus, malonu peržengti savo ribas, transcenduoti, o kita vertus, nuo bet kokio sąlyčio visada šiek tiek skauda. Paprasčiausias šio dėsnio įrodymas yra žmogaus odos reikalingumas. Jei neturėtume apsauginio audinio, kiekvienas kontaktas su aplinka būtų mirtinas. L. Donskio, kaip jautraus intelektualo, mentalinė oda yra gana plona, todėl jis ir fiksuoja tai, kas iš praeities mūsų visuomenę pasiekia kaip nemalonūs prisiminimai. Kol yra žmonių, kurie, sakant Vytauto Kavolio metafora, neturi apsauginio kiauto, tačiau turi labai tvirtą moralinį, politinį, estetinį stuburą, visiška amnezija mums dar negresia. L. Donskis, būdamas intelektualas, rizikuoja sulaukti labai priešiškų reakcijų į savo mintis, išdėstytas „Užmaršties amžiaus siužetuose“. Kam patinka, kai kas nors nutraukia maloniai dirginantį pasitenkinimą savimi ir ištirpimą medijose, iš kurių bene daugiausia dėmesio L. Donskis skiria socialiniam tinklui „Facebook“?!

„Užmaršties amžiaus siužetų“ skyriuje „Užmaršties politika“ kultūros kritikas kalba apie labiausiai neartikuliuotus Lietuvos ir Europos praeities įvykius ar reiškinius, kurie valingai yra išstumti į kolektyvinę pasąmonę – šekspyriškos politikos prarastį, Holokaustą ir pokario partizanų kovas. Primindamas šias temas, L. Donskis neteigia savęs kaip izoliuoto individo, suvokiančio jų prasmę. Užsimojama daug plačiau ir stipriau: prabylama apie kolektyvinį, Didijį pasakojimą, kurio gėdingai ir sąmoningai neturime. Psichoanalitikas Slavojus Žižekas knygoje „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“ teigia, jog trauminius įvykius nuo paprastos malonios kasdienybės skiria tai, kad jų akivaizdoje prarandame verbalinės kalbos dovaną – nutylame, ir lieka tik vaizdinė tikrovė. Dėsninga, kad, pasitelkdamas negausius literatūrinius pasakojimus apie minėtus įvykius, L. Donskis pirmiausia ir užčiuopia tų kūrinių vizualiąją plotmę. Antano Šileikos, Stanislovo Rubinovo, Sigito Parulskio ir nedaugelio kitų autorių tekstai yra labai kinematografiški. Ši ypatybė leidžia tikėti, kad, pradėję nuo vaizdinių pasakojimų apie Holokaustą ir kitus Antrojo pasaulinio karo bei pokario įvykius, netrukus pasieksime tą būseną, kai daugelis sąmoningų ir išsilavinusių Lietuvos žmonių turės nemelagingus, tiesius istorinių kontroversijų paaiškinimus ir juos susies su savo ar tėvų, senelių mažaisiais pasakojimais. Tendencija, rodanti, jog stiprėja rašytojų dėmesys skaudžiai praeičiai, patvirtina, kad „Užmaršties amžiaus siužetų“ autorius nėra vienintelis Lietuvoje kolektyvinės pasąmonės problemas sprendžiantis „psichoanalitikas“.

Rašydamas apie užmaršties kultūrą, L. Donskis iškelia Lietuvos kaip užmirštamo krašto problemą. Procesas dvipusis – mus vis labiau užmiršta Vakarai, o mes, emigruodami ten, sąmoningai užmirštame Lietuvą. Čia tiesiog arba neįdomu, provincialu, necivilizuota, arba nepakeliamai sunku, nesaugu ir skurdu. „Užmaršties amžiaus siužetai“ atveria perspektyvą, kuri parodo, jog, sąmoningai užmirštant savo praeitį, ne kankinamasi ar iš paskutiniųjų stengiamasi – savastis prarandama džiaugsmingai. Šias emocijas paprastai sukelia ir lydi žmogiškasis silpnumas ir kvaila šypsena „nuo ausies iki ausies“. Socialiniai tinklai, pasak L. Donskio, ir yra ta „vieta“, kurioje tos šypsenos dauginasi ir apraizgo visą fizinį ir emocinį pasaulį. „Užmaršties amžiaus siužetų“ autorius savo intelektualinį tikslą formuluoja kaip nemalonų priminimą, kad Lietuva vis dar egzistuoja, daugelis jos istorinių epochų dar gali būti sugrąžintos iš amnezijos teritorijos. Pavyzdžiui, pasitelkiamas Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“, kuriame baroko kultūra yra ne muziejinė, o tiesiogiai susijusi su mūsų dabartine tapatybe, jos vidiniais konfliktais ir frustracijomis, praradimais.

Knygos įvade L. Donskis pabrėžia, jog „Užmaršties amžiaus siužetai“ nėra pesimistinis esė rinkinys. Finalinis skyrius „Atminties pėdsakai“ įžiebia viltį, jog praeitis dar nėra prarasta, nors Marcelio Prousto romanas „Prarasto laiko beieškant“ turbūt galėtų būti pamatinė lietuvių knyga XXI amžiuje. Ne viskas beviltiška, nes akademinėje bei kultūrinėje terpėje dar esama tokių individų, kurie atsikratė baimės kalbėti apie kolektyviai nemalonius prisiminimus: Ričardas Gavelis, Arvydas Šliogeris, Zygmuntas Baumanas ir kt. Beveik visos „Užmaršties amžiaus siužetų“ paskutiniojo skyriaus biogramos patvirtina paradoksaliai sunkią ir paprastą tiesą: tol, kol individualiame ir visuomenės gyvenime nestoji į akistatą su skausmu, trauma, tol kalbėti apie savarankišką mąstymą, laisvą valią ir apsisprendimą, kritinį požiūrį nėra galimybių.

„Užmaršties amžiaus siužetai“ yra drąsinanti praeitį ir dabartį knyga, nes stumia sąmoningumo ir laisvės link. L. Donskis savo akademine, visuomenine ir kultūrine veikla byloja, kad gyvenimas dar nenustojo prasmės ir dar gali nevirsti psichodraminiu tų pačių įvykių ir situacijų pasikartojimu.