Didžiosios kovos apygardos partizanų parke susirinkome paminėti prieš metus iškeliavusio pas Viešpatį nenuilstamo kovotojo už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę mons. Alfonso Svarinsko. Dievas pašaukė jį į gyvenimą laisvoje Lietuvoje, bet didesnę amžiaus dalį jis praleido pavergtoje Tėvynėje, dėl kurios likimo sielojosi. Ir ne tik sielojosi – darė viską, kad greičiau išauštų laisvės rytas, o jam išaušus tą laisvę siekė įtvirtinti ir išgyveno dėl visko, kas trukdė žingsniams į tikrą laisvę. Prisiminsime už Lietuvos laisvę kovojusius ir žuvusius partizanus  ir už juos melsimės.

Mons. Alfonsas labai anksti pajuto pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms. Todėl baigęs Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją septyniolikmetis jaunuolis įstojo į Kauno kunigų seminariją. Po kelerių studijų metų pajutęs aiškų arešto pavojų, jaunas klierikas paliko kunigų seminariją ir kaip daugelis ano meto vyrų įsitraukė į partizanų veiklą. Tačiau greitai buvo suimtas, tardomas, kankinamas ir nuteisiamas dešimčiai metų lagerio bei 5 metams be teisių gyventi Lietuvoje.

Pirmojo kalinimo metu jis praėjo ne tik sunkaus gyvenimo universitetą, bet turėjo galimybę bendrauti su labai iškiliais ano meto lietuviais inteligentais, kurie kalėjo drauge su juo. Baigiantis bausmės terminui vysk. A. Ramanauskas  Alfonsą įšventino į kunigus su mintimi, kad ištremtas į Altajaus kraštą galėtų kaip kunigas tarnauti tremtiniams lietuviams. Bet Dievo planai buvo kiti.

Po Stalino mirties režimas sušvelnėjo ir kun. Alfonsui buvo leista grįžti į Tėvynę. Dveji metus labai uoliai tarnauja Kulautuvos ir Betygalos tikintiesiems, ypač rūpinasi jaunimo sielovada, o tai negalėjo patikti sovietiniams pareigūnams. Kun. Alfonsui vėl iškeliama baudžiamoji byla. Nusikalstama medžiaga buvo net kratos metu rastos knygos, kaip antai Šapokos „Lietuvos istorija“. Šįkart gavo šešerius metus nelaisvės. Aukščiausiasis teismas kun. Alfonsą pripažino ypač pavojingu recidyvistu. Atlikęs bausmę ir sugrįžęs į Lietuvą ilgą laiką negalėjo gauti kunigiško darbo ir tik 1966 m. buvo paskirtas Miroslavo vikaru.

Su nepaprastai dideliu uolumu tarnaudamas tikintiesiems Miroslave, Igliaukoje, Kudirkos Naumiestyje, Igliaukoje ir Viduklėje, budino tiek pasauliečius, tiek kunigus ištikimai laikytis Evangelijos ir nesusitaikyti su vergiška tautos ir Bažnyčios padėtimi. Bendradarbiavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidime, įsitraukė į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ir, kaip buvo galima tikėtis, 1983 metais trečią kartą buvo areštuotas ir nuteistas dešimčiai metų.

Po ilgų kalinimo metų sutikau kun. Alfonsą Uralo politinių kalinių ligoninėje, iš kur  abu  buvome vežami į Vilniaus KGB įkalbinėjimui rašyti malonės prašymą. Neparašė. Tuo metu, kai Lietuvoje jau buvo prasidėjęs Atgimimo Sąjūdis, abu kalėjome 35 lageryje. Niekada nemačiau kun. Alfonso nusiminusio ar praradusio viltį. Visuomet buvo pilnas idėjų, ką veikti, kaip kovoti, kad priartėtų laisvės diena.

Mons. Alfonsas labai jautriai išgyvendavo dėl kitų neištikimybės ar aplaidumo. Daugelį metų turėjau galimybę stebėti mons. Alfonsą besidarbuojantį parapijose, įsitraukusį į pavojingą pogrindinę veiklą, vėliau atliekantį bausmę. Niekada nemačiau, kad būtų padaręs nors mažą kompromisą. Tiesaus būdo, turintis aiškią veiklos viziją vieniems jis buvo gražiausias pavyzdys, kaip reikia tarnauti Bažnyčiai ir Lietuvai, kiti jo privengė, nes budino jų sąžines. Jo gyvenimas buvo pastatytas ant Evangelijos uolos.

Iš šalies žvelgiant, mons Alfonsas atrodė kieto būdo, negailintis aštresnio žodžio kolaborantams, bet iš tikrųjų buvo labai jautrus, paslaugus, dažnai užmirštantis save, bet niekuomet neužmirštantis Bažnyčios ir Tėvynės reikalų. Nė kiek neabejoju, kad bet kuriam kolaborantui išgelbėti jis būtų padaręs ir didelę auką.

Tokių lietuvių ir kunigų, koks buvo mons. Alfonsas, niekuomet nebūna dauguma. Jis negyveno dėl savęs, bet gyveno dėl kitų. Jis nebuvo iš tos dalies žmonių, kuriems svarbiausi Egipto svogūnai. Jis galėjo daugelį metų eiti per dykumą ir nepavargti, nesiskųsti, kad kelionė per daug varginanti. Mons. Alfonsas po antrojo bausmės atlikimo, kai už pečių jau buvo šešiolika sunkių lagerio metų, nesuabejojo, ar įsitraukti į Katalikų komitetą, nors jam buvo visiškai aišku, kad tai geruoju nesibaigs.  

Kard. J. Slipyj apie trečią kartą suareštuotą kun. Svarinską rašė: „Prieš dvidešimt metų dažnai susitikdavom su kun. A. Svarinsku: abu drauge nešėme nelaisvės jungą katorgoje, kai buvome areštuoti ir nubausti griežto režimo lageriu, abu nešėm tą patį kančios, pažeminimų ir bauginimų kryžių. Kun. A. Svarinskas buvo didžiai kantrus ir ištikimas, kaip tasai Titas, kuriam rašė apaštalas šv. Paulius. Ir iš jo patyriau daug paguodos, sustiprinimo ir pagalbos. Kun. A. Svarinskas yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas. Tebūna Dievui garbė už tai, kad šiam drąsiam tikėjimo išpažinėjui suteikė malonę liudyti Išganytoją Jėzų Kristų priespaudos grandinėse. Priespaudos grandinėmis surakintų išpažinėjų balsas yra labai galingas, kai jie skelbia laisvę ir tiesą Jėzuje Kristuje.“