Neseniai paskelbtoje enciklikoje Laudato si‘ Šventasis Tėvas kreipiasi į žmones kaip jų ir gamtos užtarėjas, raginantis suvokti didžiąją katastrofišką nuodėmę, kuri yra gamtos teršimas ir gyvasties naikinimas.

Kas vyksta, tai ne vartotojų gobšumo klaida ir ne tik trumparegių bei tinginių dvikojų rūšinė savižudybė; tai pamatinė nuodėmė prieš Aukščiausiąjį, leidusį visą kūriniją, kurią jūs naikinate, sykiu ir save.

Tad ir tu, vairuotojau, kuris atbogini savivartį gamybos ar statybos šiukšlių į artimiausią Lietuvos miškelį ir išverti tiesiog į samanas arba pievutę po medžiais, tu esi ne tik purvinas kiaulė ir nusižengėlis žmonių įstatymams. Tu įžeidi Viešpatį.

Širdyje išnešiotas ganytojo skausmas ir rūpestis, dabar pareikšti pačios Bažnyčios didžiulės reikšmės dokumente, turbūt paaiškina, kodėl Jorge Mario Bergoglio, tapdamas Romos popiežiumi, pasirinko Pranciškaus vardą. Dabar jis atskleidė paslaptį ir misiją, su kuria atėjęs. Anksčiau ją nešė Asyžietis.

Enciklikoje kalbama apie būtį ir gyvastį. Nors mes mintame kitais gyvais padarais, o jie valgo mus, o pasaulio mokslas bei lietuviškų sakmių intuicija prabyla ir apie augalų jauseną, pavyzdžiui, žiaurumo ir mirties baimę, – visa yra viena.

Nuo Asyžiečio laikų į krikščionių civilizacijos sąmonę beldžiasi samprata apie kūrinijos vienovę ir dieviškumą. Taip pat – ir apie žmogaus vietą, pareigą bei atsakomybę. Žemė yra mūsų sesuo ir motina, mokė šventasis Pranciškus. Žmogui suteikta pirmenybė, o ne viršenybė – moko mūsų dienų Pranciškus. Dievas – ne abstrakcija. Jis gyvas Jo kūrinijoje. Todėl mylėti Dievą – tai mylėti kūriniją. (Dabar vadiname aplinka, lyg mūsų joje nebūtų.) Na, o griauti, niokoti ,,aplinką“, tai tolygu naikinti save. Visais atžvilgiais.

Žmogus be meilės yra tik nedėkingas vartotojas, valgytojas, parazitas. O, vartoti!

Tol, kol aplinka arba gamta neapsispręs kitaip. Tarkim – atsikratyti bepročio ir bedvasio parazito, kol jis nenužudė savo ėdamos gamtos. Požymių arba perspėjimo signalų matome. Dievas (o susiraukėliai puikybėje gali sakyti kitaip: Gamta) nuo Senojo Testamento laikų buvo suvokiamas kaip Tai, kas kuria stebuklus, o gali ir nušluoti nenaudėlius. (Beje, šis nuosprendis paprastas – tik suprogramuok juose neapykantą. Teišmeta patyčioms įstatymą apie pagarbą tėvui ir motinai.) Po Mozės atėjo Galilėjietis ir mokė apie išsigelbėjimą. Aš esu kelias. Mylėk Dievą – ir jo dovaną kūriniją, – ir mylėk savo artimą, – nes visi esame broliai ir seserys turėdami vieną Tėvą.

Nežudyk – buvo Jo įsakyta jau Mozės lentelių pranešime.

Dabar Pranciškus vėl primena ir klausia: ar gyvenate bendrystėje su likusia (!) gamta, ar esate visuotinėje šeimoje? Jis tai pavadino integralia ekologija.

Jei gyvenate priešystėje, gero nesitikėkit ir kaltinkit save – nesunku daryti tokią išvadą.

Atjauta gamtai ir atjauta žmonijos vargšams, pradedant nuo silpnųjų, turi tą pačią šaknį. Jeigu ji dar nesunaikinta buko godulio ir egotizmo. Antai neturtėliai nuo vaikystės pasmerkti ligoms ir kančioms jau dėl to, kad jie neturi švaraus geriamojo vandens. Abejingumas? Ne mūsų problema? Patys silpniausieji, bejėgiški ir bebalsiai, yra dar negimusieji. O kadangi visa žmogaus gyvybė turi būti labiausiai saugoma, tai ,,rūpestis apsaugoti gamtą – nesuderinamas su abortų pateisinimu“. Savo ruožtu, kasdien pradingstančios gyvūnų ir augalų rūšys reiškia, kad mes jas atimame iš ateinančių kartų. Esam šunsnukiai, nors Pranciškus taip tiesiai nesako. Ramiai, išmintingai šaukia tyruose. Ar kas atsiliepė į jo encikliką?. Valdovai tikrai ne, jie vargsta su agresijomis ir sankcijomis.

Žmonijos kaupto ir vis kuriamo kultūros lobio apsauga – taip pat dalis visuotinės ekologijos, suvokiamos per „bendrojo gėrio“ sampratą.

Privalus tad pasauliui religijų (pirmiausia lyderių!) dialogas, kad būtų apginta gamta, pačios žmonijos vargšai, ir plečiami tarpusavio pagarbos bei brolystės tinklai. Be abejo, ir muzika, kurią žudo garsinė tarša ir socialinio pramoninio triukšmo beprasmybė, nors muzika turėtų būti arčiausiai religijos ir aukštesnė už visas filosofijas (sakė Liudvikas van Bethovenas); ji atras tarnystės žmogui misiją bei kilnią vietą visuomeninėje kultūroje, kultūros ekologijoje. 

Muzikos tarnai apie tai mąstydavo. Muzika ir ekologija... Surengėme kadaise Klaipėdoje dar sovietmečiu tokią ypatingą konferenciją. Pabaltijo muzikologų 20-oji. Ir vietą parinkom ypatingą, prie mirštančios jūros. Ir vienas latvis tiesiai rėžė: ar bėra prasmės kurti muziką, kai mūsų jūra miršta? O nežinojom dar apie cheminį ginklą, bukų kareivų išbarstytą Baltijoje.

Pacituosiu kai ką iš tuomečių mėginimų pranešti tautai arba tautoms.

„Muzikinė veidmainystė“ – tokių kaltinimų amžininkų kūrybai anksčiau negirdėdavom (net jei būdavo verta). Tai žudomos gamtos drama sprogdina mūsų konformizmo, eskapizmo, profesinio hermetizmo įpročius. Ar ne pirmą sykį Pabaltijo muzikologija, aptarianti ir vertinanti muziką, pažvelgė į muziką taip iš arti, akis į akį, gyvenimo aspektu. Ne popierinio, ne laikraštinio, o tikro gyvenimo aspektu.“

„Gamtosaugos tema muzikoje. Ar yra toks reiškinys, ar ne per siaurai „moksliškai“ skamba? Menas juk ima plačiai, ir tuose kūriniuose, kur tartum tiesiogiai užsistojama, ginama gamta, iš tikrųjų kalbama apie daugiau ką. Gamta mene buvo ir tebėra žmogaus projekcija. Savo ruožtu ekologinė problematika apima ir žmogų, ir šį padarą rūpi išsaugoti. Taip, teršiam gamtą kaip įmanydami, ir numatom dar labiau teršti (pavyzdžiai būtų Nemunas ir Kuršių marios, ne prasčiau pasitarnauti gali naftos gręžiniai Baltijos jūroje ties Nida ir t. t.) Bet yra ir išorinio garsinio landšafto teršimas triukšmais bei superdecibeline pseudomuzika, yra ir vidinio sielos arba kultūrinio landšafto teršimas – užplūstanti, vis labiau kylanti kičo banga. Ir žmogaus balsą ir kalbą, nacionalinę muzikinę ir apskritai kultūrą, patį žmogų jau reikia įrašyti į Raudonąją knygą.

Pirmiausia – jo dvasią, gebėjimą jausti ir atjausti, mąstyti ir spręsti. Neišsaugoję tokio žmogaus žmoniškumo, neišsaugosime nė gamtos, taigi vėl nė savęs – kad ir sužvėrėjusių ar surobotėjusių – kaip biologinės rūšies. Nebent gamta pati apsivalytų nuo amaro, pasivadinusio homo sapiens, bet mums iš to nedaug paguodos.“(Žr. kn. V. Landsbergis. Geresnės muzikos troškimas. V., 1990, p. 196-203).

Tai 1986-ųjų metų klausos ir minties įvykiai. Kolektyviniai, vėl telkiantis į Baltijos ir muzikos bendriją. Iš tolo brėško Lietuvos Sąjūdis. O nežinojome, kad užjūrių Argentinoje apie mums rūpimus pasaulio dalykus mąsto Jorge Mario Bergoglio, būsimasis popiežius Pranciškus. Būtų tikęs į Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologų sekciją.