Šiais laikais, ko gero, nerasi žmogaus kuris nebūtų girdėjęs apie vampyrus. Vampyrišką įvaizdį platina kino filmai ir knygos, tačiau, kas yra vampyras, iki galo daug kam taip ir neaišku, nors žmonės nuo senų senovės tikėjo, jog šie mirusieji gali prisikelti iš kapo ir vienaip ar kitaip veikti gyvųjų pasaulyje. Paprastai tikėta, jog jie ateidavo su blogais ketinimais ir gviešdavosi savo artimųjų gyvybės ar bent jau drumsdavo gyvųjų ramybę. Senasis vampyro įvaizdis nedaug ką bendra turi su filmo „Twilight” (Saulėlydis) sukurtu ir taip gerbėjų pamėgtu paveikslu. Toks vampyro gerbėjas, sutikęs vampyrą iš senųjų pasakojimų ir legendų, ko gero, nualptų, jei ne nuo vaizdo, tai nuo mirties tvaiko tikrai.

Vampyriško įvaizdžio įvairovė

Vampyro įvaizdį mes galime nagrinėti įvairiais aspektais, taip atskleisdami ne tik vampyrišką būtį, bet ir tam tikrus žmogaus egzistencinius bruožus. Galime kalbėti apie vampyrą kultūriniame kontekste. Čia būtų aptartas ir vampyro stereotipinis vaizdinys, sukurtas kino filmų, taip pat ezoterikų pamėgtas energetinio vampyro mitas, ir, be abejo, RPG žaidimų sukurtas vampyras, iš kurių garsiausias ir išsamiausias yra Vampire the Masquerade (Vampyrų maskaradas), sukurtasis vampyriškas pasaulis.

Galime kalbėti apie vampyrą seksualiniame kontekste. Čia galima kelti klausimą, kodėl filmų vampyro įkandimas beveik visada teikia seksualinį pasitenkinimą, arba kodėl visi vampyrai dvelkia laukiniu seksualumu (pvz., filme „Interviu su vampyru“). Galime kalbėti apie makabrišką vampyrų romantiką, kurią bando perteikti gotų subkultūros atstovai, pasitelkdami filmų sukurtą vampyro įvaizdį. Juk net pati gotų subkultūra kilo po grupės Bauhaus sukurtos dainos apie legendinį aktorių Bela Lugosi, suvaidinusį Drakulą, Bela Lugos is dead (Bela Lugosis yra miręs). Net yra pasakojama, jog šis aktorius taip įsijautė į savo vaidmenį, jog mirštant jo paskutiniai žodžiai buvo „Aš esu Drakula.“ Beje, minėtoji Baunaus daina buvo atlikta ir filme „The Hunger“ (Alkis), kuris taip pat padarė nemenką įtaką gotų subkultūroje formuojantis vampyriškam įvaizdžiui. Beje, šiame filme vampyrai nekąsdavo gerdami kraują, o pasinaudodavo anko (egiptietiško kryžiaus) formos peiliuku, gal būt todėl ankas yra vienas iš pagrindinių gotų mėgstamų papuošalų.

Galime vampyrą nagrinėti kaip istorikai, žvelgdami į šį fenomeną, kuris tęsiasi jau ne vieną šimtmetį, kur bent jau etnologiniame kontekste toks reiškinys sutinkamas beveik visose kultūrose. Galime nagrinėti šį klausimą ir iš medicininės pusės, juk paprastai ir sakoma, jog vampyro įvaizdį formavo reta liga pavadinimu porfirija, kuria sergantys žmonės yra alergiški saulei, o dėl geležies trūkumo organizme dažnai paskanauja žalios mėsos ar kraujo. Tai labai racionalus ir žemiškas paaiškinimas, kaip formavosi vampyro idėja žmonių sąmonėje. Manoma, jog viduramžiais dėl genetinių mutacijų, vykusių tarp aristokratų šeimų, per artimų giminių praktikuotus lytinius ryšius, radosi nemažai sergančiųjų porfirija. Tokie žmonės, vos pasirodę saulės šviesoje, imdavo kraujuoti per odą, tad išeidavo pasivaikščioti tik naktimis. Todėl jie išties galėjo tapti legendų apie vampyrus prototipais.

Taip pat vampyrizmą galime nagrinėti kaip psichinį sutrikimą, tai nuostabiai parodoma filme The Adicted (Priklausomybė), kai, įkandus vienam žmogui, filmo veikėjas pradeda įsivaizduoti esąs vampyras. Mes taip pat galime kalbėti apie vampyrą, kaip žmogaus dvasinę kelionę atspindintį padarą, kaip apie padarą, kuris, patyręs nuopuolį, stengiasi atsikelti ir kovoti dėl savo žmogiškumo. Tai galima pamatyti jau minėtame filme Twilight (Saulėlydis).

Vampyro įvaizdis mums leidžia pažvelgti į pačias žmogaus egzistencijos gelmes ir, kalbant simboliais bei įvaizdžiais, atskleisti, kas yra pats žmogus. Galime kalbėti apie tikėjimo dalykus ir remdamiesi vampyriškumo idėja pasakoti apie dieviškus dalykus, ką mes ir darėme su teologu dr. Benu Ulevičiumi, skaitydami paskaitą „Vampyriškoji teologija, arba Kodėl krikščionys geria kraują“.

Tikėjimo vampyrais ištakos

Tikėjimas vampyrais egzistavo dar gerokai prieš krikščionybės atsiradimą. Šis tikėjimas aptinkamas daugelyje senovinių tautų visame pasaulyje. Pats seniausias žinomas vampyriškos būtybės paminėjimas yra aptinkamas manuskriptuose, datuojamuose apie 2000 m. pr. Kr. Apie šį padarą pasakojama mite, atėjusiame iš Mesopotamijos. Mite kalbama apie būtybę vardu Edimmu, kuri klaidžiojo po apylinkes ieškodama aukų, kad galėtų išsiurbti jų kraują. Įvairiose pasaulio vietovėse randama pasakojimų apie nemirėlius, kurie keliasi iš kapo ir trukdo gyviesiems. Žinoma, kartais minima, jog šie nemirėliai su artimaisiais tiesiog bendrauja ar jais rūpinasi, ateidami jų aplankyti, tačiau dažniausiai jie trikdo gyvųjų ramybę, ir tokie pasakojimai retai kada būna pozityvūs.

Mitų apie vampyrus įvairovė tikrai stebinanti. Čia galima rasti ir pabaisų raudonomis akimis bei žaliais plaukais iš Kinijos, ir slavišką apipuvusį nemirėlį, ir lietuvių mergelę, ateinančią į vakarėlį iš kapinių koplyčios, ir legendinį Meksikos padarą Čiupakabrą, kuris išgeria naminių gyvulių, paprastai ožkų, kraują. Įvairiose kultūrose randami pasakojimai dažnai būna įstabiai panašūs ne tik savo bruožais, bet ir įstabiais istorijų, kalbančių apie nemirėlius, panašumais.

Vampyras pats nėra demonas, tačiau jis vienaip ar kitaip yra demoniška būtybė, nors, žinoma, aptinkama pasakojimų apie visiškai demoniškas būtybes, kaip pavyzdžiui, graikų Lamija ar žydų Lilith. Vampyras gali būti žmogiškas padaras, kaip filmo „Saulėlydis“ pagrindinis herojus, arba visiškai dėl kraujo pamišęs žudikas vampyras ateivis iš kosmoso platybių, kaip filme Bloodsucers (Kraujo čiulpikai). Vampyras nepriklauso nei gyvųjų, nei mirusių pasauliui. Jis nėra dvasia, nes turi kūną. Jis nėra ir žmogus, nes yra negyvas, tad neturi sielos.

Vienas esminių dalykų tikėjimo vampyrais fenomene yra tas, kad žmogus bijo į save panašaus padaro, kuris minta panašiomis į save būtybėmis. Tai gali būti nuo senų laikų egzistuojantis ir tik nesąmoningai atsimenamas kanibalizmo draudimas arba tiesiog nakties padarų baimė, kuri lydėjo žmoniją per visą jos egzistavimo istoriją.

Dažniausiai nemirėliai vis dėlto kenkia gyviesiems, kėsindamiesi į jų gyvybę. Todėl, kur randama pasakojimų apie nemirėlius, ten yra ir patarimų, kaip nuo jų apsisaugoti. Įvairios apsaugos nuo nemirėlių gimė kaip atsakas į nežinomus reiškinius, kaip bandymas apsisaugoti nuo mirusiųjų ir dvasių sugrįžimo į gyvųjų pasaulį. Juk riba tarp šio ir ano pasaulio tokia trapi. Šie du pasauliai visada yra greta vienas kito ir įvairiais būdais tarpusavyje sąveikauja. Mitai pasakoja apie tai, kaip gyvieji lankosi mirusiųjų pasaulyje, arba atvirkščiai, mirusieji sugrįžta ir daro įtaką gyviesiems, juos gąsdindami, jiems padėdami, kenkdami ar tiesiog jiems pasirodydami. 

Vampyrai ir krikščionybė 

Europoje tikėjimas vampyrais kilo iš Graikijos, kur būta pasakojimų apie lamijas ir mormolykius. Kai kurie Bažnyčios tėvai kalbėjo apie tai, kad Kainas galėjo būti pirmasis vampyras. Vėliau šie pasakojimai, plintant bizantinei krikščionybei, persikėlė į slavų žemes, o iš ten ir į kitus kraštus. Manoma jog ir romai atsinešė nemažai pasakojimų apie vampyrus iš Indijos. Bet kuriuo atveju šis pagoniškus laikus menantis reliktas susilaukė atsakymo, nors ir ne itin gausaus, iš krikščionių teologų.

Katalikų Bažnyčia ilgą laiką neturėjo savos pozicijos vampyrų klausimu, tačiau baigiantis viduramžiams ji vampyrus susiejo su demonais ir velnio pramanais, nors galų gale įsigalėjo tikėjimo vampyrais laikymas elementariais prietarais. Pradėta tikėti, jog nemirėlių kūnus prikelia pats šėtonas, o juos valdo demonai. Vampyrais ir buvo tikima, tačiau krikščionys neskyrė per daug dėmesio jų egzistavimo klausimui, todėl šis fenomenas ir buvo retai minimas. Nors vampyrų klausimas tiek lotynų, tiek bizantinei Bažnyčioms ir nebuvo esminis, tačiau pasitaikė autorių, kurie apie tai kalbėjo. Vienas paminėjimo pavyzdžių yra XI a. Karolio Didžiojo išleistas įsakas, smerkiantis kiekvieną, kuris tiki raganomis ir vampyrais. Tokių paminėjimų per istoriją yra ir daugiau, tačiau čia paminėsime tik pačius svarbiausius.

Lotynų ir bizantinė krikščionybė skirtingai suvokė mirusiuosius, tad jų požiūris į vampyrus ir jų paminėjimas turėjo skirtingas išraiškas. Jau 1054 metais skilus Bažnyčiai į lotynų ir rytų, vienas klausimas, liečiantis vampyrus, tapo itin aktualus, tai kūnų irimas. Rytuose kape nesuiręs kūnas buvo laikomas blogio ženklu, Vakaruose – atvirkščiai, tai buvo šventumo įrodymas. Rytiečiai manė, jog jei kūnas nesuiro, tai žemė dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori jo priimti. Nesugedęs kūnas leido priskirti velionį prie vampyrų. Lotynų Bažnyčios nariai, atvirkščiai, atpažindavo šventuosius pagal tai, jog jų kūnas nesugedo ir skleidė malonų aromatą. Būtent šis reiškinys paaiškina, kodėl Vakaruose praktiškai nustota tikėti vampyrais, o Rytuose – priešingai, tikėjimas šiomis būtybėmis augo. Vakaruose pagrindinis tikėjimo vampyrais puolimas buvo dėl to, jog tai buvo pagoniškos religijos liekana. Kitų religijų dievybės ir dvasios buvo laikomos netikromis ar net neegzistuojančiomis, tad ilgainiui tikėjimas vampyrais imtas laikyti prietaru, kaip ir visi pagoniški mitai buvo priskirti šėtonui.

XIII–XVI amžiais, kai Vakaruose inkvizicija tapo galingu ginklu Bažnyčios rankose kovai su prietarais ir erezija, tad kito ir mokymas apie vampyrus. Vampyrai pradėti laikyti šėtono tarnais, tikėjimas, taip pat ir buvimas vampyru buvo laikytas satanizmo apraiška. Vampyrai pradėti laikyti realiai egzistuojančiais padarais, kurių kūnai mistiniu būdu buvo reanimuoti paties šėtono. Numanomos vampyro aukos taip pat buvo laikomos pažymėtos blogio ženklu, tad joms paprastai buvo atliekami egzorcizmai. Kadangi vampyrai pradėti suvokti kaip šėtono tarnai, iš to kilo tikėjimas, jog visi nemirėliai bijo kryžių, švęsto vandens, eucharistijos ir kitų šventybių. Vampyro sunaikinimą paprastai atlikdavo kunigas. Tai buvo bendras Vakarų ir Rytų Bažnyčių požiūris į vampyrizmo fenomeną.

Vakaruose nemenką įtaką formuojantis požiūriui į vampyrus padarė liūdnai pagarsėjęs veikalas Malleus Meleficarum (Raganų kūjis), publikuotas 1486 metais, skirtas raganų medžiotojams. Greta aprašymų, kaip atpažinti raganas, Malleus Maleficarum, apėmė ir tikėjimą vampyrais. Čia vampyras tiesiogiai siejamas su šėtonu. Ilgą laiką šis traktatas buvo pagalbinė priemonė medžiojant raganas, vampyrus ir kitus šėtono tarnus, be to, nors ir buvo draudžiamas Bažnyčios, šis veikalas buvo perleistas apie dvidešimt kartų. Malleus Maleficarum autoriai dominikonai Jokūbas Šprengeris ir Hainrichas Insitorijus vampyrus susieja su sukubais ir inkubais, tad ilgainiui pradėta manyti, jog vampyrai tėra vaizduotės padarinys, kylantis veikiant šioms dvasioms. Sukubai ir inkubai minimi kaip demonai, ateinantys naktimis ir gundantys miegančius žmones. Anot Malleus Maleficarum, tam, kad vampyras pakiltų iš kapo, reikalingi trys dalykai: šėtonas, ragana ir Dievo leidimas. Dievas leidžia vykti blogiui dėl jam vienam žinomų priežasčių, ir tuo pasinaudoja šėtonas per savo tarnus, burtininkus. Slavų žemėse būdavo tikima, kad būtent burtininkai tampa vampyrais.

1645 m. Leo Allatius parašo veikalą De Graecorum hodie quorundam opinationibus (Nuomonė apie šiuolaikinius graikus), kuriame išdėsto vampyrų atpažinimo metodiką. Nors Leo Allatius buvo graikas, tačiau jis buvo katalikas ir išmanė tiek katalikiškos, tiek bizantinės krikščionybės teologiją. Savo veikale jis kalba apie vrykolaką, vieną iš bizantinio pasaulio vampyrų atmainų. Jis apibrėžė vrykolaką kaip negyvą žmogų, kurio kūnas po mirties nepasidavė irimui. Jo manymu, tai buvo realus velnio darbas, nes vrykolaką naujam gyvenimui prikeldavo būtent pats šėtonas. Radus vrykolaką, Leo Allatius siūlė kviesti kunigą, kuris turėtų šlovindamas Mergelę Mariją iš naujo atlikti laidojimo apeigas. Allatijaus vampyrizmo sistematizavimas ypač akcentavo darbą parapijoje. Šis autorius buvo vienas iš tų, kuriems tikėjimas vampyrais buvo realybė, t. y. realybė tiek, kiek yra realus pats šėtono veikimas ir egzistavimas. Čia jis rėmėsi labiau Rytų Bažnyčios patirtimi, nes vakariečiai vampyrus dažnai laikė tik iliuzija arba šėtono sukeltais melais. Vakariečiams vampyras siejosi su pagoniškais dievais ir dvasiomis, tad buvo svarstoma, ar vampyras apskritai gali egzistuoti, jei jau pagoniškų religijų dievai neegzistuoja. Tad Vakaruose vampyras dažnai buvo laikomas šėtono paveiktos sąmonės sudaryta iliuzija.           

Daugiausia pranešimų apie vampyrus būta septynioliktame šimtmetyje. Galima sakyti, jog tuo metu visi buvo pamišę dėl vampyrų epidemijos, to meto visuomenėje buvo atsiradusi savotiška socialinė vampyrizmo panika. Pagrindiniu vampyrizmo židiniu buvo laikoma Rytų Europa. Daugiausia tokių pranešimų būdavo iš Romos katalikų valdomų žemių, ypač Prūsijos ir Lenkijos. Tuo metu buvo iškasta itin daug kūnų ir taip „nugalabyta“ nemažai vampyrų. Vėliau palaikai būdavo perlaidojami iš naujo.

Tuo metu tiek katalikiškuose, tiek liuteroniškuose universitetuose vyko gausios diskusijos vampyrų tematika. Labiausiai šiam klausimui buvo atsidavę du asmenys: liuteronas Peteris Plogojowitzius ir katalikas Arnoldas Paole. Jie 1725–1732 metais vedė debatus vampyrų tema. Tarp jų vykstant aršiai diskusijai, katalikų vyskupas iš Olmuto,(Vokietija) kreipėsi į Romos popiežių su klausimu, kaip derėtų reaguoti į pranešimus apie vampyrus. Popiežius savo ruožtu kreipėsi į mokytą arkivyskupą Džiuzepę Davanzati, kuris jo paragintas penkerius metus studijavo pranešimus apie vampyrus ir 1744 m. išleido veikalą „Pamąstymai apie vampyrus“. Davanzati skeptiškai vertino pranešimus apie vampyrus ir kreipėsi į popiežių su raginimu tai vertinti kaip žmogaus fantazijas. Davanzati manė, jog šios fantazijos galėjo turėti velnišką prigimtį, todėl siūlė daugiau kreipti dėmesį ne į vampyrą kaip tokį, bet į žmogų, kuris apie tai kalba. Jis ragino vampyrizmu įtariamų asmenų palaikus palikti ramybėje. Bažnyčia sutiko su šiomis mintimis.

Tuo metu, kai savo tyrimą atliko Davanzati, tuo pačiu užsiėmė ir žinomas Prancūzijos biblistas Augustinas Kalme, jis dvejais metais vėliau nei Davanzati išleido knygą „Pamąstymai apie vaiduoklius, angelus, demonus ir dvasias, taip pat sugrįžusius vampyrus Vengrijoje, Bohemijoje, Moravijoje ir Selezijoje“. Jis išsamiai aprašė pranešimus, gautus iš Rytų Europos, ir kvietė teologus išsamiai nagrinėti šį klausimą. Augustinas Kalme iš esmės griovė to meto Bažnyčios teologiją apie vampyrus kaip fantazijos vaisių, todėl jo darbas kėlė nepasitenkinimą bažnytiniuose sluoksniuose. Bažnytininkai laikėsi nuomonės, jog tai – vaizduotės padarinys, o Kalme vampyrizmo reiškinį pristatė kaip tikrai egzistuojantį. Nors ir nesulaukus bažnytinio palaiminimo, Kalme knyga buvo itin populiari tarp pasauliečių ir buvo perleista kelis kartus. Vėliau Augustinas Kalme parašė dar vieną traktatą apie „Dvasių ir vampyrų pasirodymus“, kuriame šie nakties padarai susiejami su satanizmu ir šėtonu. Jis vampyrus apibūdina kaip nemirėlius, kurie kyla iš kapo, tačiau, kad ir kaip ten būtų, jis tikėjimą vampyrais taip pat laikė prietaringumu.

1755 ir 1756 metais imperatorienė Marija Teresė pirmą kartą istorijoje vampyrizmo bylą atiduoda ne Bažnyčios, o pasaulietinės valdžios jurisdikcijai. Šie du atvejai uždraudė išniekinti vampyrizmu įtariamų asmenų kapus. Vėliau, atėjus Apšvietos amžiui, debatai apie vampyrus pasibaigė. Vampyras tapo grynai literatūriniu, o dar vėliau ir kino personažu. Šiais laikais turbūt praktiškai nesutiksime žmonių, kurie tikėtų realiu vampyrų egzistavimu, nebent kokie ezoterikai, postringaujantys apie energetinius vampyrus, bet tai jau kita tema.