Evgenios Levin nuotrauka

Liepos 31-ąją žurnalistei, redaktorei, Bernardinai.lt talkininkei Aldonai Žemaitytei-Petrauskienei sukanka 70 metų. Šia proga kviečiame paskaityti Gražinos Mareckaitės jubiliatei dedikuotą rašinį ir prisidedame prie sveikinimų. Gražių, gerų, laimingų metų!

Bernardinai.lt redakcija

Prasmingo darbo pėdsakai

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė

Nuotraukos autorius Redas Vilimas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Po pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos žingsnių, vos atsivėrus vartams į laisvę, lyg pralaužus užtvanką prasiveržė spauda: steigėsi nauji leidiniai, senieji skubiai keitė antraštes, daugelis prieškario laikraščių ir žurnalų ketino prisikelti antrajam gyvenimui. Viliojantys, sovietmečiu skambėję lyg slaptažodžiai pavadinimai – „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Lietuvos žinios“ – stengėsi įsitvirtinti posovietinės Lietuvos dirvoje kaip paveldas, kaip kultūros tęstinumo liudijimas. Tačiau daugelio leidėjų (ir skaitytojų) sąmonė liko paveikta pusę šimtmečio trukusios sovietinės tikrovės, todėl po atpažįstamomis skambiomis antraštėmis, deja, radosi visai nelaukto atspalvio turinys.

Kitokią mintį skleidė ir kitokiu balsu prabilo 1990 metais atgaivintas kultūros savaitraštis „Dienovidis“ („Naujasis dienovidis“). Jo redaktorė Aldona Žemaitytė iš tiesų išpažino autentiškas prieškarinio „Dienovidžio“ leidėjų idėjas, siekdama jas nauja dvasia aktualizuoti nūdienės Lietuvos kultūrinei visuomenei. Atkūrimo pradžioje savaitraštį rėmė Lietuvos katalikų Mokslų akademija, žymūs egzilio kultūrininkai, tada dar veiklus ir entuziazmo kupinas pirmojo „Dienovidžio“ leidėjas poetas Bernardas Brazdžionis, – leidinio pradžių pradžios amžininkai, natūraliai ištikimi prieškario Lietuvos politiniams ir kultūriniams idealams. Tačiau didelei daliai mūsų intelektualų atgaivintas leidinys rodėsi kaip praėjusio laiko atgyvena, kuriai neturėtų likti vietos dabartyje. Jų ignoruojamas „Dienovidis“ vis labiau darėsi vienišas ir savo skleidžiama dvasia, ir idėjomis. Štai po eilinio puolimo Gintaras Beresnevičius, savo pažiūromis atstovaujantis nepriklausomos Lietuvos postsovietinei intelektualų kartai, geranoriškai rašė: „Nužudytas „Dienovidis“. Nepatiko man jo turinys ir stilistika, bet tai mano problema – buvo žmonių, kurie „Dienovidį“ skaitė, ir tai buvo jų laikraštis. Su istorijos intarpais, neblogais, su dešiniąja eseistika, literatūros kertele – buvo. Kol „Dienovidis“ ėjo, galėjai bent su juo pasiginčyti ar tiesiog žinoti, kad yra dešinysis kultūrinis savaitraštis. Nebėra „Dienovidžio“. („Šiaurės Atėnai“, 2001 01 13)

Ištikimų „dešiniajam“ savaitraščiui (vėliau – mėnraščiui) simpatikų netrūko. Jie sudarė savotišką „Dienovidžio“ broliją“, klubą, kurio dalyviai ir šiandien jaučia stiprų bendrumo jausmą, išugdytą besipriešinant globaliam blogiui, parsidavėliškai žurnalistikai ir komercializuotam menui, nuodijančiam mūsų visuomenės sąmonę.

Susitikę Aldoną Žemaitytę, buvusią nepakeičiamą leidinio redaktorę (jam, kaip ir nepriklausomai Lietuvai, šiais metais būtų sukakę 25 metai), „Dienovidžio“ brolijos“ nariai nostalgiškai prisimena tuos audringus šviesių vilčių kupinus metus, kai narsioji redaktorė su savo talkininkais vairavo „dešiniosios minties“ laikraštį prieš posovietinės spaudos diktatūrą, prieš stiprią srovę, per seklumas, verpetus ir audras. Jos kelias niekados nebuvo lengvas – ar būtų redagavusi JAV lietuvių išeivijos dienraščio „Draugas“ kultūrinį priedą, ar „frontininkų“ almanachą „Į laisvę“, ar bet kurį kitą jai patikėtą leidinį. Jubiliejaus proga linkime Aldonai Žemaitytei sveikatos ir kūrybinio įkvėpimo, besidarbuojant atsakingos žurnalistikos erdvėje!