Teksto autorės archyvo nuotrauka

Gal tik trečią dieną tarsi jūržolėm surištos, suveržtos mintys ima vaduotis, kalasi sparneliai: melsžaliai – laumžirgio, rugiagėlių mėlio – drugelio... Dar reikės net kelis vakarus eiti jūros pakrante ir skęsti žvilgsniu, o kilti – mintim, kur leidžiasi saulė – į debesį ar vandenis. Tik tada sutvirtės, išdrąsės  nelyginant žuvėdros... Bet reikės dar kelių vakarų, kad pamatyčiau jūrą visą – sugerčiau, įsiurbčiau, atsiduočiau jai.

Raudona saulė leidžiasi į debesį – ryt bus vėjuota. Vėjuota ir šiandien. Ir žvarbu. O jis sėdi: vyras ar vaikinas, ilgais, banguotais plaukais, kojas lotoso poza pasėdęs – toje pat vietoje kaip ir vakar, kaip užvakar. Pasisukęs į saulę, plastiškais, vyriškai švelniais plaštakos judesiais liečia nematytą instrumentą, primenantį ovalų metalinį būgnelį: sklinda nesudėtingas, meditatyvus ritmas. Neįkyrus, bet įsiskverbiantis ir visa užliejantis garsas. „Akmens muzika“–perskaitau arčiau priėjusi. Diskeliai sudėti į dėžutę, tik penki eurai... Akmens pasakojimas sunkesnis už gintaro sakmę, jis gimęs kunkuliuojančios, verdančios žemės gelmėse. Akmuo panašus į saulę, tik užgesusią, suaušusią, todėl tokie skaudūs jo ugnies atspindžiai, grįžtantys į jūrą... Ją girdinčių nedaug, bet kas išgirsta – stovi lyg suakmenėjęs, nenuleisdamas žvilgsnio nuo tolių. Aš irgi stoviu, negaliu pajudėti: jei yra čakros – jos atsiveria, jei galima užburti – esu užburta, nes išgirstu akmeniu pavirtusiojo pasakojimą... Iš sąmonės atplaukia legendos apie akmenimis virtusius karžygius, vienuolius, mergeles... Neišvaduotus, nesugrįžusius, gal tik saulei leidžiantis prabylančius vėjo šnabždesiu, bangos atodūsiu...

Vyro žvilgsnis sustingęs, nukreiptas į savas gelmes.  Akimirką dingteli, kad jis yra neregys, bet ne – šypteli priėjusiai moteriai, pasilenkusiai nusipirkti diskelio. Šypteli ir vėl paskęsta. Kitą vakarą – tas pat. Vėjuota ir poilsiautojų maža. Prekyba vyksta vangiai. Suvokiu, jog vyriškis  groja Saulei. Dar – jūrai. Akmens vardu. Įkalinto amžinybės. Įkalinto, bet prakalbinto. Išgirsta tik ištikimieji.

Juos atpažįstu iš nutolusio žvilgsnio į jūrą. Arba nudelbto į smėlį, į bangų išmestas medžio, kriauklelių liekanas, įsipynusias jūržolėse. Tarsi juose ko ieškotų, tuose iš gelmių atplukdytuose jūros laiškuose... Atpažįstu juos iš vėjo  sutaršytų plaukų, nepaklusniai slystančių iš striukės gaubto, iš neskubios brydės   per smėlį, iš pasilenkimo prie nuskalautų jūros akmenėlių... Iš tylaus  buvimo su savimi. Tokie yra ištikimieji...

Nenusiperku „Akmens muzikos“. Ne pinigų gaila. Norėčiau jos klausytis tik retkarčiais – tam, kad „nesusivartotų“.  Nevirstų rutina. Negalima turėti saulėlydžio, kalnų, nei graikų teatro griuvėsių, kuriuos mačiau tik kartą gyvenime. Negalima nusipirkti jūros, nei valandos su mylimu žmogumi. Ištikimieji šitai žino: jie nesifotografuoja prie jūros, jie nuolat prie jos grįžta...

Jūros pakrante letena antelė, iš paskos – du mažuliukai ančiukai. Sušlapę, bet neatsilieka. Jūra šiandien audrota, bangos laižo kiek pasiekdamos krantą, griauna, tirpdo smėlio pilis, pastatytas praėjusią dieną... (Ar vaikai šiais laikais vis dar stato smėlio pilis? Tad ir juos galima priskirti prie ištikimųjų...) Antis motina nesulėtina savo žingsnelių, nesidairo, nesigręžioja, yra truputėlį išsigandusi, bet to neparodo. Elgiasi kaip kiekviena motina, sauganti vaikus. Drąsiai letena pro vienišus klajotojus pakrante, pro šunį, pribėgusį apuostyti... Bet ir tas traukiasi, duoda kelią – tokia yra motiniškos narsos galybė. Kaip dabar daužosi jos širdelė? Iš kur ji? Jūrų antelė – tik dainose...

Kanale, prižėlusiame žolių, priaugusiame dumblių, gyvena gausybė ančių. Kanalas teka per patį Palangos centrą, greta Basanavičiaus gatvės. Mačiau, kaip jas lesino gerokai išgėręs pilietis: atlaužia batono gabaliuką, vieną – sau, kitą  – antims... Sėdi ant suoliuko, jo neskubėjimas kitoks... Tapęs gyvenimo būdu. Pamėlusi nosis ir nubrozdinta kakta lyg ir nedera prie jūros, saulės ir akmens muzikos, bet jis žiūri į antis, nardančias tarp vandenžolių, mėsingų lūgnės lapų, ir dalinasi su jomis savo duona. Drąsioji antelė, matyt, kanalu išplaukė į jūrą: gal kas išbaidė? Gal galvelė susisuko? Letena dabar į priešingą pusę, Saulės tilto link. Bus jau nuėjusi su savo vaikeliais kilometrą ir daugiau... Ar suras upeliuką gėlo vandens? Suras. Ištikimieji gal ir nėra stipriausi, bet atkaklūs...

Visi norime atrasti savą krantą, tik bijome kelionės. Ieškojimas yra kelionė. Keliaudamas atsižadi nereikalingų, nevertingų daiktų ir ryšių, lipnių kasdienybės rūpesčių – vandenžolių, tarpstančių dumblo sąnašynuose. O gal ir antelė išėjo jūros ieškoti? Gal pabodo ančių turgus? Bet už jo – pilna pavojų ir daug sūraus vandens...

Trečią dieną išsineriu iš žalčio odos. Iš jūržolių išsineriu lyg iš pareigų, kažkieno primestų, slegiančių... Kai jos prasismelkia net į sapnus, važiuoju prie jūros. Braidydama pakrante ieškau jūros išmestų laiškų... Žuvėdros plunksnoj – vėjo muzikos, saulėlydy – suaušusio akmens raudos. Ko ieško visi ištikimieji? Praėjusio laiko paliudijimo? Savo kranto, kur šviečia lūgnės? Drąsos būti? O gal savęs? Nuolat kintančio, bet išliekančio...