Neringos Butnoriūtės nuotrauka

Jau imi pamiršti, kad augai, girdėdama ant metalinių garažų stogų byrančius laukinius riešutus ir neprieraišius šunis, kuriuos lodė praeivių žingsniai. Ten buvo lemta suprasti – esi čia, o kažkur yra miestas. Galėdavai sėsti į ikarusą ir įsitikinti, kad pasaulyje egzistuoja atstumai. Žodis „miestas“ ir dabar sutalpina ne vien kryptingą dardėjimą iš periferijos centro link: štai pilietis iš Antakalnio rašo važiuojąs į miestą, nuo jo nutolusį per dešimt minučių kelio, o šiaurės Lietuvoje, kaip tau žinoma, gyventojai juo vadina kelias šalia esančias miestelio gatves (ten einant reikėdavo pasipuošti). Šį žodį tarti išmokiusiose lūpose kažkodėl nebuvo žodžio „centras“, pavienių gatvių pavadinimų, nemokėta jomis iššnabždėti kas rajoną besikeičiančio kraštovaizdžio. Jose buvo tiesiog „miestas“, savyje, regis, sugobęs kažką nepriklausomo, lyg nepajudinamo.

Kad kryptį nurodantį žodį į pavidalą prie buvusio „Lituanicos“ fabriko tąsyk iškeisdavęs miestas yra Kaunas, suvokei gerokai vėliau. Tačiau jo vandenženkliais apdėlioji ne Perkūno namą, paskaitų metu girdimą karilioną ar pakitusias Kauno pilies kraštines. Labiau tai, kas tave, vėliau tikrai šitame mieste apsigyvenusią prie upės, čia verčia jaustis smalsiu, klajojančiu mažumo sinonimu – tuo, kuris ištirpsta ties medžiais užtvenktu Santakos parku ir kuris žino, kad amfiteatrine lakta dar nepaversta krantinė skirta kojomis tabaluoti virš vandens.

Ko gero, tą būseną telkia ne virsmus patiriančios vietos ir mes, o sunkiai įvardijama Kauno pavėsio ir erdvės sąmaiša, kuri kartais tiesiog apsemia. Į ją įbrendama pasirinkus šalutinį kelią tarp gatvėse nutūpusių piliečių, šie primena būrius nuolat išbadėjusių ančių (jas šuoliu mielai išbaidytum). Čia nėra mitinės žvyniauodegės, kurią sublizgintų iš upių santakos prišaukta azartiško žvejoklio uoslė. Tačiau net gerai žinomose Kauno properšose nevalingai norisi paklusti viliokiškam miesto mostui apgauti kitus išorine ramybe, o viduje trokšti iškrėsti ką nors neįprasto taip, kaip jis kartais krečia tau, parodydamas tai dugną, tai paviršių. Nesvarbu, į kokį gylį tuo metu pateksi – aplinka skatina bent truputį dažniau nustebti, giliau įkvėpti. Paskui prakeikti mėnulį, kad vis anksčiau jis matosi. Galop rasti kam ištarti – klausykis. Nors atsakas pasiekia abejingas – kažką švilpi, aš negirdžiu, – tau nepikta. Tik, rodos, išlipi į triukšmingą krantą, o atstumo su miestu kaip nebuvę.

Kitaip nei žmogaus, išmokiusio skaityti, akyse, gatvių pavadinimai tau nesikeitė (dažname mieste rasi Savanorių, Vasario 16-osios, Vilniaus ir Partizanų gatves, o Kaune – dar Vidūno ir Grąžinos), bet ilgai neatrodė būtini miesto apimtis matuojančiai kojai. Žemaūgis, paveldo skydais ir griūvančiomis balkonų trapecijomis nuo laiko tarsi besiginantis Kauno centrinis pavidalas atskleidžia vertikalumą – įvairaus statumo laiptais ištįsta iki tarpukario modernizmo ir tuomečių įžymybių pavardžių turtingos Vaižganto gatvės, iki senųjų karuselių Vytauto parke, kurioms esi jau pakankamai didelė tilpti. Viršūnėje nusidriekęs ratais – Gėlių ir Minties – svaigiai suka galvą, kas greičiau juos apibėgs. Sustojusi ties kvapiais, ant šakų prietemoje spingčiojančiais liepų žiburiais, savyje tvardai išsprūsti vis mėginantį šauktuką. O gal nuojautą, kuri balsu nuskambėtų patetiškai, kad šitas kol kas lengvai apeinamas miestas – ne vien Kaunas, jis – tavo.

Kai įveikusi atstumus netyčia imi skirti susitikimus vietose, kurios turi adresą, bet atmintyje įsirašiusios pasenusiais vardais (prie „Skalsos“, prie „Senojo tresto“, prie „Girstupio“), staiga pamatai, kad nuotoliai tebeegzistuoja. Juos sukuria kiti, nepajėgiantys atpažinti tokio miesto. Iš esančių, bet kalboje anonimėmis virstančių vietų dar nesudėtum išsamaus žemėlapio, bet mažiausiai dešimtmetį menančiose nuotraukose (jos irgi – ilgaamžiškėjanti distancija) senieji Laisvės alėjos žibintai, energingesni fontanai, užtinkuoti fasadai galėtų padėti nubrėžti jau kitokius Kauno koridorius. Jeigu pajėgtum juos pratęsti, tai tebūtų keli nykimą liudijantys adresai, besigviešiantys tavo dėmesio, kaskart iš konkrečios erdvės persiorientuojantys į blėstančias idėjas apie vietą ir jos atmosferinį savumą.

Palengva praeiti pro šalį tampa vis mažiau skausminga (jei taip apskritai buvo); pripažįsti, kad taip pat įmanoma susvetimėti: gal ne vieta, o tu jai iš tiesų esi anonimė? Lyg vienoje ankstyviausių nuotraukų („Boulevard Du Temple“, 1838), kurioje dėl ilgo išlaikymo Louis Daguerre’ui pradingo Paryžiaus gyvybę palaikantis judėjimas. Išryškėjo tikrosios jo šeimininkės – miesto sienos ir atsitiktinis vienišius (tuomet jam valė batus). Tačiau tau žinomi nykstantys adresai – vos keli. Tiek nedaug, kad tavęs nepraryja ir geba nuteikti: atminties teritorijose dar erdvu būsimiems užkariavimams rastis.

Į tavo atmintį neįžengė svetimos kariuomenės, nespėjo susiformuoti joks Kauno poniutės vaizdinys (jis iki šiol tau nėra aiškus). Ten neįpieštum to, kas vadinta „Metropolio“ dvasia ar vėliau veikusia „Tulpe“, bet savo brūkšnį dar tikrai turėtų keliaaukštis „Merkurijus“. Nepameni prekybos centre ką nors pirkusi, tačiau prie vitrinos lyg pro uždangą dar atseki kažkokios nepažįstamosios norą paliesti tavo supintus plaukus. Pažymėtum ir nunykusį knygyną „Septynios vienatvės“, kuriame galėjai kiek nori raustis tarp leidinių vaikams, kol ten atvedusi ranka, – beje, ta pati, kuri mokė tave raityti raides, – rodė į „lauke rūkantį poetą“.

Kas apskritai yra poetas, dar nežinojai, gal koks baugus liūtas iš vartomos Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklingos spanguolės“, ir kas yra eilėraštis, jei ne tos eilutės, kurias deklamuodavai priešais veidrodį rytojaus scenai klasėje. (Nieko baisaus, kiti kadaise irgi nežinojo.) Gal todėl mieste dar labiau sumažėji, negrįžtamai įsilieji į peizažo pokyčius, net dabar įsiskverbi į kaskart naujomis detalėmis sumirgančio Kauno faktūrą. Išgyveni žinojimą, kad istorijos nekuri, joje dalyvauji, nepajėgdama užčiuopti ir įveikti tikrųjų atstumų, bet esi svarbi – viskam matuoti turinti subjektyvią, į laikinai pasakotojo vedžiojamą veikėją panašią save.

Galiausiai numoji ranka ir tada, leisdamasi seniai savu atrodančiu Parodos kalnu, pamatai statyti nebaigtus viešbučių grebėstus, sluoksniais išsiklojusius rūke už soboro. Nors styrantis ir žiojintis betonas – ne mažiau tikras nei šventovė, nuo jo tave taip pat atriboja fiziniai nuotoliai, juk grebėstų kasdienybėje savaime veik nepastebi (apie juos tik primena kiti), nerodai noro paslapčia įsigauti į vidų. Renkiesi likti fotogeniškoje miesto pusėje, bet jie taip pat išlieka su atvirukams tinkamais vaizdais. Šalia vis tiek tilptum ir tu, jeigu tektų ilgai nejudėti, vaizduodama, jog amžinybę lauki vėluotojo.

Kažkodėl mieste ši būsena suteikia pasiilgstamą sustojusio laiko pojūtį – nors imk ir dalykis perpus su horizontu, toks jis tą akimirką tavo. Tad galbūt visa, kas Kaune atrodo tinkama ir pridengtina, sava ir tolima, susitelkia toje kantrybės mokančioje akimirkoje. Į ją, lyg nusileidus nuo kalno ar subėgus dviem upėms, pamažu sugrįžta tikrovė. Eismo ūžesys, kitomis istorijomis galintys tapti sutiktieji ir kai kam miestą pristatančios fiestos, iš kurių bėgi, vengdama medinių šaukštų repertuaro. Kartais tiesiog sėdi džiazuojančioje pievoje ar judi į ryškių kaip pilnatys žibintų šviesą, pasirinkusi privatų prietemiavimą, kai paryčiais su tavimi susisiekia ne žmonės, bet nematomų, visą miestą tolygiai apgyvendinusių paukščių balsai. Visa, kas kviečia pagalvoti, kad kitąsyk ir iš jų įmanoma sudurstyti dar vieną vandenženklį Kaunui.