XIII a. šventosiomis buvo paskelbtos penkios moterys. Tarp aukštos kilmės šventųjų (imperatorienės Kunigundos, Vengrijos karaliaus dukters Elžbietos, Škotijos karalienės Margaritos ir Silezijos kunigaikštienės Jadvygos) yra ir nedidelio Asyžiaus miestelio kilmingo riterio duktė Klara. Kaip teigia André Vauchez, „ryšys tarp kilmingumo ir šventumo, prieš tapdamas bendrąja hagiografijos vieta, ilgą laiką buvo socialinė tikrovė [...]. Šventumas, galia ir aristokratiškumas buvo taip glaudžiai susiję, kad galima kalbėti apie tikrą hagiokratiją.

Kita vertus, XII–XIV a. centrinėje ir šiaurės Italijoje, augant politinei-institucinei miestų įtakai, iškilo naujų šventųjų, turėjusių tapti miesto bendruomenių užtarėjais, kultas. Nors Klara buvo glaudžiai susijusi su savo gimtuoju miestu, jos paskelbimo šventąja iniciatyva kilo ne iš miesto valdžios ir net ne iš Mažesnių brolių ordino, kuriam ji buvo itin artima. Klaros kanonizaciją labiausiai palaikė Romos pontifikai: Inocentas IV, kuris buvo Asyžiuje jos mirties dieną (1253 VIII 11), ir Aleksandras IV, kuris ją asmeniškai gerai pažinojo ir 1255 VIII 15 Ananjo katedroje iškilmingai paskelbė šventąja.

Klaros šventumas jos amžininkams nekėlė jokių abejonių, tad norėta ją kanonizuoti iškart po mirties, o popiežius Inocentas IV net siūlęs aukoti šv. Mišias ne už mirusiuosius, bet minėti ją kaip mergelę. Vis dėlto Ordino globėjas kardinolas Rinaldas di Jenne, vėliau tapęs popiežiumi Aleksandru IV, pasiūlė laikytis įprastos tvarkos ir jo dėka šiandien turime itin vertingą dokumentą – kanonizacijos proceso aktus (liudininkų apklausa prasidėjo 1253 XI 24).

Ankstyviausias tam tikrų duomenų apie Klaros Asyžietės gyvenimą pateikiantis hagiografinis tekstas yra Tomo Celaniečio „Šv. Pranciškaus Pirmasis gyvenimas“ (1228/1229). Rašydamas apie Pranciškaus atstatytą Šv. Damijono bažnyčią, jis pristato ir ten įsikūrusių „neturtėlių ponių“ gyvenimą. Gali būti, kad šis intarpas atsirado veikalo užsakovo – popiežiaus Grigaliaus IX prašymu, nes jis, dar būdamas kardinolu, ėjo ir neturtėlių seserų (kurį laiką vadinto Šv. Damijono, šiandien žinomo kaip Šv. Klaros seserų ordino) globėjo pareigas.

Kaip žinia, hagiografinio veikalo pagrindinis veikėjas nėra šventasis, bet Dievas. Hagiografas pirmiausia siekia parodyti, kaip Dievas palietė žmogaus širdį, ir stengiasi pristatyti jį kaip pavyzdį kitiems. Be to, čia niekada nesiekiama originalumo, atvirkščiai – naudojamas kartotės principas, kreipiant žvilgsnį į patį šventumo šaltinį – žmogumi tapusį Dievo Sūnų, tikrąjį Dievo paveikslą, nes kiekvienas šventasis tai tik ryškesnis ar blyškesnis Jo atspindys, pirminio atvaizdo kopija. Tai tarsi veidrodinių atspindžių žaismas, sekimų grandinė, nes hagiografinio veikalo autorius žinojo, kad geriausias būdas parodyti asmens šventumą reiškė patvirtinti, kad jo patirtis atitinka ankstesnių šventųjų gyvenimo istoriją, taigi iš esmės yra pagrįsta „bendrųjų vietų“ pakartojimu.

Tačiau tai nereiškia, kad viduramžių šventųjų gyvenimai neturi jokio ryšio su istoriniu kontekstu. Nuo XII a. pabaigos jaučiamas hagiografų įsipareigojimas remtis ir konkrečiais šventojo biografijos faktais, o šių pastangų puikus pavyzdys yra minėtasis Tomo Celaniečio veikalas. „Pirmajame gyvenime“ pristatoma ideali seserų bendruomenė, puoselėjanti meilės, nusižeminimo, skaistumo, neturto, susivaldymo, kantrybės ir kontempliacijos – nepaliaujamo Dievo šlovinimo ir maldos – dorybes. Klara apibūdinama kaip „kilminga gimimu, bet dar kilnesnė malone; mergelė kūnu, skaisčiausia siela; jaunutė amžiumi, bet senolė būdu; tvirta pasiryžimu ir deganti karščiausiu Dievo meilės troškimu; apdovanota išmintimi ir ypatingu nuolankumu; Klara (šviesi) savo vardu, dar šviesesnė gyvenimu, šviesiausia dorybėmis“ (18 sk.). Užsimenant apie jauną Klaros amžių, galbūt turimas galvoje jos atsivertimas, t. y. kai būdama aštuoniolikos ji paliko tėvų namus, kad pradėtų atgailos gyvenimą, nes rašant šį veikalą ji jau buvo sulaukusi maždaug 35-erių. Kita vertus, čia atpažįstama autoriaus pastanga susieti Klarą su kita šventąja – III a. kankine Agniete, kuri, anot tradicijos, mirusi 12 metų, ir ši frazė yra beveik pažodinė citata iš tuo metu šv. Ambraziejui priskiriamo veikalo.

Atskiruose veikalo fragmentuose Tomo Celaniečio panaudoti įvaizdžiai vėliau ne kartą buvo plėtojami įvairių autorių (plg. šviesos motyvą popiežiaus Aleksandro IV paskelbtoje Klaros kanonizacijos bulėje „Clara claris praeclara“), o savo, kaip Pranciškaus sodintos atžalos apibūdinimą, savo raštuose mielai naudojo ir pati Klara.

Kartu galime pastebėti, kaip su atskiro motyvo plėtote vis giliau atsiskleidžia jo dvasinė prasmė, aiškiau nušviečiama abiejų ordinų steigėjų patirtis ir jų pašaukimo kelias. Rašydamas apie Šv. Damijono bažnyčios atstatymą, Tomas Celanietis pabrėžia, kad Pranciškus palikęs senuosius pamatus, „net ir nežiniomis pirmenybę duodamas Kristui: juk niekas negali dėti kito pamato, tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Kristus Jėzus“ (plg. 1 Kor 3, 11). Prie šios bažnyčios įsikūrus neturtėlėms seserims, Klara kaip „brangiausias ir tvirčiausias akmuo“ tampa pamatu kitiems, vėliau dėtiems akmenims. Čia vėlgi turime atpažinti neabejotiną sąsają su Kristumi – „gyvuoju akmeniu“, kuris, nors žmonių atmestas, bet Dievo išrinktas, brangus (plg. 1 Pt 4–5).

Vėliau rašytame to paties Tomo Celaniečio „Šv. Pranciškaus Antrajame gyvenime“, taip pat „Trijų draugų legendoje“ statybų tema papildyta reikšmingu šv. Pranciškaus mistiniu patyrimu – nuo kryžiaus prabilusio Kristaus paraginimu atstatyti Jo griūvančius namus. Tai, kad jam duotoji misija apėmė ne vien medžiaginį, bet ir dvasinį atnaujinimą, aiškiai įvardyta minėtame Tomo Celaniečio „Antrajame gyvenime“, ir ji pirmiausia siejama su moterų vienuolijos įsteigimu. Kartą darbuojantis, Pranciškus, apimtas dvasinio džiaugsmo, prabilęs prancūziškai apie čia įsikursiantį Kristui pasišventusių mergelių vienuolyną („Antrasis gyvenimas“ 13), o jų „šventu gyvenimu visoje Bažnyčioje būsiąs pašlovintas mūsų dangiškasis Tėvas“ („Trijų draugų legenda“ 24; plg. TestKl 12–14). Tomas Celanietis pabrėžia neabejotinai didesnį dvasinio statinio prakilnumą. Anot jo, neįtikėtinas dalykas, kad Kristus būtų prabilęs tokiu stebėtinu būdu vien dėl laikino ir netvaraus dalyko, bet, kaip Šventoji Dvasia išpranašavusi, ten turėjo būti įsteigtas „šventų mergelių“ ordinas, kuris kaip „gyvųjų akmenų nugludinta krūva“ kada nors turįs būti panaudotas dangiškiesiems namams atnaujinti („Antrasis gyvenimas“ 204). Šis atnaujinimo darbas negalėjo vykti be šv. Pranciškaus ir mažesniųjų brolių pagalbos, ir Klara tai primena savo Reguloje ir Testamente, cituodama šv. Pranciškaus žodžius: „noriu ir pažadu savo paties ir savo brolių vardu visada jumis taip, kaip ir jais, uoliai rūpintis ir ypatingai globoti“ (RegKl 6, 4; TestKl 29). XIII a. viduryje vykstant karštiems ginčams dėl rūpinimosi moterų vienuolijomis (cura monialium), Tomas Celanietis pasirenka neutralesnį žodyną ir vietoj Ordino steigėjo žadėto rūpinimosi ir globos (cura et sollicitudo) kalba apie pagalbą ir patarimą (auxiliumet consilium), kartu išlaikydamas neabejotinai svarbų ryšį tarp mažesniųjų brolių ir neturtėlių seserų.

Pranciškoniškoje hagiografinėje literatūroje ir pačios Klaros raštuose Pranciškus įvardijamas kaip Ordino „sodintojas“ (plantator) ir tėvas, vienintelė paguoda po Dievo. Įvairūs šaltiniai pateikia medžiagos apie Asyžiaus Neturtėlio apsilankymus jo atstatytoje Šv. Damijono bažnyčioje ir ilgą 50-ies dienų viešnagę prieš mirtį, kai buvo sukurta žymioji „Saulės giesmė“. „Asyžiaus kompiliacijoje“ (1310, tačiau veikalą sudaro XIII a. 5–6 dešimtmečio medžiaga) taip pat nurodytas kito Pranciškaus kūrinio – seserų paguodai sukurtos giesmės „Klausykite, neturtėlės“ – parašymo aplinkybės bei sunkiai sergančio šventojo prašymas, kad jo bendražygiai perduotų seserims jo žodžius (85 sk.). Ši giesmė – tai paskatinimas gyventi su meile seseriškoje bendrystėje, kartu pabrėžiant, koks svarbus šis gyvenimas pagal Kristaus meilės įsakymą abiems ordinams ir visai Bažnyčiai, t. y. minėtai „dvasinei statybai“, kuriai abu Asyžiaus šventieji atsidėjo uoliai ieškodami Dievo valios pažinimo ir pasikliaudami Šv. Dvasios vedimu.

Pagal italų medievisto Marco Bartoli tyrimus parengė ses. Pranciška Mačiulytė OSC