Povilo Zaleskio nuotrauka

Rugpjūčio 11 d. minima šventoji mergelė Klara Asyžietė dažniausiai vaizduojama su monstrancija, kryžiumi, lelija arba knyga rankoje, taip primenant, kad ji yra pirmoji moteris, kurios parašyta Regula buvo patvirtinta Bažnyčios (Neturtėlių seserų ordino Regula buvo aprobuota prieš pat jos mirtį 1253 VIII 9 popiežiaus Inocento IV). Tačiau, ko gero, populiaresnis yra pirmasis vaizdavimo būdas, pabrėžiantis glaudų šv. Klaros ryšį su Eucharistiniu Jėzumi: ji stovi su puošnia monstrancija (neretai miesto fone), o šį atvaizdą paprastai lydi pasakojimas apie stebuklingą Asyžiaus miesto išlaisvinimą nuo saracėnų antplūdžio. Pasakojimas išties turi realų istorinį pagrindą, bet minėtame atvaizde taip pat yra simbolinių detalių, kurių neturėtume suprasti paraidžiui.

Pagrindinis šaltinis, iš kurio sužinome apie miesto ir vienuolyno užpuolimą, yra Klaros kanonizacijos proceso byla ir jos pagrindu Tomo Celaniečio parašyta „Šventosios mergelės Klaros legenda“. 1240 m. antrą kartą ekskomunikuotas imperatorius Frydrichas II mėgino įtvirtinti savo valdžią Italijos pusiasalyje. Umbrijos regione strateginiu požiūriu ypač svarbus buvo Asyžiaus miestas, kur kitados buvo sutelktos imperatoriaus pajėgos, tačiau ilgainiui miestas tapo nepriklausomas ir perėjo į popiežiaus pusę. Antpuolio metu Šv. Damijono vienuolynas, kur gyveno neturtėlės seserys, atsidūrė pavojuje, nes buvo nuošaliai nuo miesto sienos ir kitų pastatų. Anot liudininkių (t. y. su Klara gyvenusių seserų), priešas jau buvo užėmęs vidinį vienuolyno kiemelį ir veržėsi vidun, kai sunerimusios seserys kreipėsi į sergančią ir beveik negalinčią vaikščioti bendruomenės motiną.

Visos seserys, minėdamos užpuolimo faktą, pirmiausia pabrėžia maldos galią. Išsamesnis yra ses. Pranciškos pasakojimas, tačiau ir jame yra tam tikrų nutylėjimų, kurie, pažvelgus atidžiau, nėra vien paprastas užmaršumas. Anot minėtos liudininkės, iškilus realiam pavojui seserų saugumui, Klara buvo atvesta prie refektoriaus durų, kurios išeina į vidinį kiemelį. Pirma jos, kaip įprasta tuo metu, sidabrinėje dėžutėje, aptaisytoje dramblio kaulu, buvo nešamas Švč. Sakramentas. Parpuolusi ant žemės refektoriuje, Klara su ašaromis prašė Viešpatį, kad Jis apsaugotų savo tarnaites. Tuomet pasigirdęs balsas, kuris sakė: „Aš tave ginsiu visuomet!“ Motina Klara dar prašiusi apginti ir miestą, ir vėl sulaukusi atsakymo: „Miestas patirs daug pavojų, bet bus apgintas“ (Procesas IX, 2). Iš išlikusio teksto nėra aišku, kas nešė Švč. Sakramentą (tas asmuo neįvardytas ir Tomo Celaniečio „Legendoje“). Pagal 1140 m. Graciano dekretą moteris negalėjusi liesti „šventųjų indų“ bei atlikti daugelio kitų veiksmų (smilkyti, nešti konsekruotos Ostijos ligoniams ir kt.). Taip pat ir pašalinių asmenų įėjimas į klauzūrą buvo griežtai ribojamas, bet gali būti, kad šio nepaprasto įvykio atveju buvo nusižengta kuriam nors iš bažnytinių potvarkių, o liudijime prieštaringos detalės diplomatiškai nutylėtos.

Kartu su vėlesniu atvaizdu atsirado ir savita įvykio interpretacija: iš Ostijos sklindanti šviesa neva apakinusi užpuolikus ir jie turėję pasitraukti. Pirminiame šaltinyje kaip svarbiausias „ginklas“ nurodyta nuolanki Klaros malda ir jos pasitikėjimas Dievo globa. Ji raginusi seseris nebijoti ir pasitikėti Viešpačiu Jėzumi Kristumi, nes tai Jis jas išlaisvinsiąs. Be to, ji pati garantavusi, kad joms nenutiksią nieko bloga, o jei įsiveržtų užpuolikai, prašiusi būti pastatyta priešais juos (Procesas III, 18; IX 2 ir kt.). Po šios karštos maldos saracėnai paliko vienuolyną ir miestą, nepadarę jokios žalos, tačiau po metų būta dar vieno bandymo apiplėšti ir užimti miestą, šį kartą įsiveržus imperatoriaus siųstai Vitalio Aversiečio vadovaujamai kariuomenei. Šis įvykis taip pat paliudytas kanonizacijos proceso aktuose, dar labiau pabrėžiant Klaros ryšį su gimtuoju miestu, jos dėkingumą už daugelį geradarybių ir vienintelį atsaką į jėgą – maldą, atgailos ženklan pasibarsčius galvas pelenais (Procesas III, 19; IX 3 ir kt.). Ryte užpuolikai, žadėję jokiu būdu nepalikti miesto, pasitraukė, o šis įvykis Asyžiaus mieste minimas iki pat šių dienų.

Tad galime neabejoti, jog šv. Klaros vaizdavimas su puošnia monstrancija rankoje yra graži vėlesnių amžių simbolinė išraiška, reikalinga išsamesnių studijų, tačiau kai kurie šios mažai tyrinėtos tradicijos aspektai išryškėja viename iš br. Henriko De Vroomo OFM (Henricus Sedulius, 1549–1621) iniciatyva atsiradusių darbų. Šis flamandų vienuolis, parengęs didžiulį veikalą „Serafiškoji istorija“ (1613), buvo gerai susipažinęs su Klaros gyvenimu ir parinko 32 epizodus, kurie turėjo būti perkelti į vario raižinių seriją, o vėliau buvo išleisti atskira knygele greičiausiai po 1613 m. („Icones Sanctæ Claræ B. Francisci Assisiatis primigeniæ discipulæ Vitam, miracula, mortem repræsentantes“). 1240 m. saracėnų antplūdį vaizduojančioje scenoje Klara pristatyta ne laikanti monstranciją, bet klūpanti priešais Švč. Sakramentą.

Vitalio Aversiečio įsiveržimo epizode pirmame plane pavaizduotos maldai suklupusios seserys (Klara – centre tarp jų), kitos stebi mūšio sceną, o Švč. Sakramento iš viso nėra. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tame pačiame rinkinyje taip pat yra bent keli atvaizdai, kuriuose Klara laiko rankoje monstranciją, tačiau jie nesiejami su minėtais įvykiais. Viršelyje Asyžiaus šventoji, Švč. M. Marijos pavyzdžiu, stovi apgaubusi Ordino seseris savo apsiaustu, o dešinėje rankoje laiko monstranciją su Ostija. Toliau pateiktas trumpas jos gyvenimo aprašymas, kuriame taip pat paminėtas miesto antpuolis, tačiau pergalė pirmiausia siejama su šventosios dorybėmis ir malda, kartu paminint ir ypatingą jos pamaldumą Švč. Sakramentui (tai, beje, pabrėžiama ir Klaros jaunystės metų iliustracijoje, nors Tomo Celaniečio „Legendoje“, kurios citata pateikta šalia, kalbama apie jos maldingumą apskritai, o konkrečiai įvardytas vien Klaros pomėgis kartoti „Tėve mūsų“ maldą, pažymint, kad ji, neturėdama karoliukų vėrinio, savo maldas skaičiuodavusi dėliodama akmenėlių krūveles). Tad ir minėtąjį ikonografijoje prigijusį atvaizdą, kuris jau seniai tapo šv. Klaros atpažinimo ženklu, reikėtų traktuoti kaip simbolinę pamaldumo Eucharistiniam Jėzui išraišką, o ne kaip tikslią konkretaus įvykio iliustraciją.