Gindamas Dievo teises, pranašas Elijas užsitraukė pagonės karalienės Jezabelės kerštą, todėl, gelbėdamas savo gyvybę, turėjo bėgti į dykumą. Kelionė per dykumą ir mirties grėsmė taip išvargino, kad nusikamavęs pranašas maldavo mirties: „Gana! – jis šaukė, – nūn,, Viešpatie, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“ (1 Kar 19, 4). Tačiau Dievo planai buvo kitokie – pranašui dar reikėjo atlikti svarbių darbų. Stebuklingai angelo pamaitintas, pranašas Elijas dar keturiasdešimt dienų ir naktų keliavo iki Horebo – Dievo kalno, kur jam apsireiškė Dievas. Karalių knygoje toliau pasakojama, kaip pūtė galingas vėjas, bet Viešpaties nebuvo vėjyje; nebuvo Viešpaties nei žemės drebėjime, nei ugnyje. Kai įsiviešpatavo švelnus tylus dvelksmas, toje tyloje apsireiškė Dievas ir paliepė Elijui patepti naują Izraelio karalių ir būsimąjį savo įpėdinį Eliziejų.

Šventasis Raštas šiuo pasakojimu mums pristato svarbią tiesą: teisiai gyvendami, net gindami Dievo reikalus, neturime garantijos, kad būsime apsaugoti nuo didelių sunkumų ar kančios. Patirdami gyvenimo sunkumų, mes, kaip pranašas Elijas, kartais labai nusikamuosime ir galbūt prarasime net norą gyventi. Gal net ateis mintis laukti mirties, tačiau mūsų mintys – ne Dievo mintys.

Dievas, pašaukdamas mus į šį pasaulį, kiekvienam yra paskyręs atlikti tam tikrą užduotį, kuri gali būti pakankamai sunki. Jūs, tėvai, gerai žinote, kiek daug kainuoja užauginti ir į gyvenimą išleisti vaikus. O kiek kitų rūpesčių ir vargų! Dažnai reikia, kaip tam pranašui Elijui, daug dienų ir naktų eiti per gyvenimą tarsi per dykumą. Panašiais atvejais ne iš vieno gero žmogaus lūpų pasigirsta: „Dieve, kodėl leidi man tiek daug vargti?“ Tačiau panašiais atvejais išmintinga ne dejuoti, bet maldoje klausti: Viešpatie, žinau, kad tu mane myli, todėl leisk suprasti, kuo per sutinkamus sunkumus nori mane apdovanoti?

Ne visuomet tuojau suvokiame Dievo vedimą sunkiais keliais. Dažnai tik praėjus daug metų, kai iš laiko perspektyvos žvelgiame į savo praeitį, pamatome, kad visa tai, kas buvo sunku, mus grūdino ir paruošė ateities darbams. Kol žmogus nėra perėjęs gyvenimo vargų bei kančios mokyklos, jis nėra visiškai subrendęs. Jis dar tarsi paauglys, kuriam per anksti pavesti didelius darbus, nes dar neaišku, ar nekapituliuos, kai užgrius dideli išbandymai.

Mums, Jėzaus sekėjams, lengviau suprasti bet kokių sunkumų prasmę, nes prieš akis turime Jėzaus kryžių. Išbandymų slegiami, galime su apaštalu Pauliumi savo gyvenimo kryžius dėti prie Jėzaus kryžiaus ir nesunkiai suvokti, kad kol gyvename šioje žemiškoje tikrovėje, kurioje apstu nuodėmės, reikia ne bėgti nuo sunkumų bet kokia kaina, o bandyti drauge su Jėzumi juos ištverti dėl pasaulio ir savęs pačių išgelbėjimo. Juo labiau kad pats Jėzus kvietė: „Kas nori eiti paskui mane, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34).

Tačiau kaip ištverti sunkumus, jei jie, atrodo, viršija mūsų jėgas? Dievas geriau už mus žino, kokie esame silpni, ir todėl siūlo savo pagalbą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Apaštalo Jono užrašytoje Evangelijoje skaitome pasakojimą, kaip Jėzus pažadėjo ir įvykdė savo pažadą būti su mumis ir mus stiprinti. Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus kalbėjo apie gyvąją duoną, kuria bus jo Kūnas ir Kraujas: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53). Vadinasi, be Jėzaus pagalbos neturėsite jėgų grumtis su blogiu ir nepajėgsite nugalėti pasitaikančių sunkumų.

Evangelija pasakoja, kaip Jėzus šį pažadą įvykdė. Paskutinės vakarienės metu įsteigė nekruvinąją savo Kūno ir Kraujo auką. Mes esame labiausiai apdovanoti žmonės. Tik ar mokame Dievo dovanomis pasinaudoti? Kai matau per Mišias daugelį žmonių, einančių priimti Eucharistijos, širdis džiaugiasi, bet ar visi iki galo supranta, ką daro? Priimti Eucharistiją – tai ne tas pats, kaip bažnyčioje uždegti žvakelę ar persižegnoti. Priimti Eucharistiją – tai giliai suvokti, kad priimu patį Viešpatį, kurio neapima dangus. Ir šitai reikalauja tam tikro pasiruošimo – malonės būklės ir pasiryžimo saugotis bet kokios neištikimybės Dievui. Šventi dalykai privalo būti šventai traktuojami.

Kas vertai ir pagarbiai priima Eucharistiją, tas tikrai turės jėgų ištverti didžiausius gyvenimo kelionėje sutinkamus sunkumus.

O kaip tuomet, jei tikintis žmogus negali pasinaudoti Eucharistija? Yra atvejų, kai žmogus neturi teisės priimti Eucharistiją arba nėra fizinės galimybės dalyvauti Mišiose. Mūsų tremtiniai ir politiniai kaliniai daug metų šios galimybės neturėjo. Ar tuomet Dievas bejėgis padėti žmogui? Dievas gali žmogų stiprinti įvairiais būdais. Svarbiausia, kad žmogus tikėjimu ir meile būtų atsigręžęs į Dievą, kad trokštų Dievo globos. Šią globą galime užsitikrinti nuoširdžia ir nuolankia malda, kai Dievui patikime savo gyvenimo kelią.

Leisk mums, Viešpatie, nuolat jausti tavo laiminančią ranką. Duok kantrybės ir jėgų ištverti sunkumus. Vesk mus, ypač tuomet, kai gaubs tamsa ir nematysime jokių žiburių. Laimink ir saugok mus visose sunkenybėse.