EPA nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus 2013 m. spalio 12 d. katechezė 

Brangūs broliai ir seserys!

(...) Tikrai: Marija visada mus veda pas Jėzų. Ji yra tikėjimo moteris, tikra tikinčioji. Galime paklausti: koks buvo Marijos tikėjimas?

1. Pirmas jos tikėjimo elementas yra štai šis: Marijos tikėjimas atmezga nuodėmės mazgą (plg. Lumen gentium, 56). Ką tai reiškia? Vatikano II Susirinkimo tėvai pasitelkė šv. Ireniejaus posakį: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos tikėjimas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“ (Adversus haereses, III, 22, 4).

Neklusnumo „mazgas“, netikėjimo „mazgas“. Kai vaikas neklauso mamos ar tėčio, galime sakyti, jog atsiranda nedidelis „mazgas“. Taip nutinka, kai vaikas elgiasi suvokdamas, ką daro, ypač kai meluoja. Tą akimirką jis nepasitiki mama ir tėčiu. Žinote, kaip dažnai tai pasitaiko! Tada tą santykio su tėvais trūkumą būtina pašalinti; kad darna ir pasitikėjimas būtų atkurti, vaikas turi atsiprašyti. Kažkas panašaus vyksta ir mūsų santykio su Dievu plotmėje. Kai jo neklausome, nevykdome jo valios, atliekame konkrečius veiksmus, kuriais parodome pasitikėjimo Juo stygių – o tai yra nuodėmė, – mūsų viduje atsiranda savotiškas mazgas. Šie mazgai griauna ramybę ir giedrumą. Jie pavojingi, nes iš daugybės mazgų gali susidaryti raizgalynė, kurią bus vis skausmingiau bei sunkiau išpainioti.

Bet Dievo gailestingumui, žinia, nėra negalimų dalykų! Net labiausiai susiraizgę mazgai atpainiojami jo malone. O Marija, savuoju „taip“ atvėrusi vartus Dievui atmegzti seno neklusnumo mazgą, yra Motina, kantriai ir švelniai vedanti mus pas Dievą, kad jis savo tėvišku gailestingumu galėtų atpainioti mūsų sielos mazgus. Visi turime tokių mazgų ir savo širdyje galime klausti: kokių mazgų yra mano gyvenime? „Tėve, manųjų neįmanoma išpainioti!“ Taip sakyti klaidinga! Atmegzti galima visus širdies mazgus, kiekvieną mūsų sąžinės mazgą. Ar prašau, kad Marija padėtų man pasitikėti Dievo gailestingumu, atpainioti tuos mazgus, pasikeisti? Ji, tikėjimo moteris, tikrai pasakys: „Kelkis, eik pas Viešpatį: Jis tave supranta.“ Ir kaip Motina, mūsų Motina, ji mus veda už rankos į mūsų Tėvo, gailestingumo Tėvo, glėbį.

2. Antras elementas: Marijos tikėjimas davė Jėzui žmogiškąjį kūną. Pasak Susirinkimo, „būdama tikinti ir klusni, Marija pagimdė žemėje patį Tėvo Sūnų, nepažinusi vyro, pridengta Šventosios Dvasios šešėlio“ (Lumen gentium, 63). Šį momentą Susirinkimo tėvai primygtinai akcentavo: ištardama „taip“ Dievo žiniai per angelą, Marija Jėzų pradėjo pirma tikėjimu ir tik po to kūnu. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Dievas netroško tapti žmogumi ignoruodamas mūsų laisvę, bet norėjo ateiti per Marijos laisvą pritarimą, jos „taip“. Paklausė jos: „Ar tu tam pasirengusi?“ Ir ji atsakė: „Taip.“

Bet kas nepakartojamai nutiko Mergelei Marijai, tai su mumis vyksta dvasiškai, kai mylinčia bei atvira širdimi priimame Dievo žodį ir jį įgyvendiname. Dievas tarsi tampa kūnu, apsigyvena mumyse, nes jis gyvena visuose, kurie jį myli ir laikosi jo žodžio. Šitai suprasti nelengva, tačiau lengva pajusti savo širdyje.

Jėzaus įsikūnijimas nėra tiesiog praeities įvykis, neturintis nieko bendra su mumis asmeniškai. Tikėti į Jėzų reiškia su Marijos nuolankumu bei drąsa suteikti jam savo kūną, kad jis galėtų toliau gyventi tarp mūsų. Tai reiškia suteikti jam savo plaštakas, kad galėtų paglostyti mažutėlius ir vargšus, savo kojas, kad nueitų susitikti su broliais bei seserimis, savo rankas, kad palaikytų silpnąjį bei darbuotųsi Viešpaties vynuogyne, savo protus mąstyti ir veikti Evangelijos šviesoje ir pirmiausia pasiūlyti jam savo širdis mylėti bei rinktis pagal Dievo valią. Visa tai vyksta Šventosios Dvasios veikimo galia. Taip tampame įrankiais, kad Jėzus per mus veiktų pasaulyje.

3. Paskutinis elementas: Marijos tikėjimas yra kelionė. Susirinkimas teigia, kad Marija „žengė tikėjimo taku“ (ten pat, 58). Ji šiuo taku žengia pirma mūsų, mus lydi, palaiko.

Kokia prasme Marija žengė taku? Ta prasme, kad visą gyvenimą sekė paskui savo Sūnų; jis – Jėzus – yra kelias, yra takas! Eiti į priekį tikėjimu, žengti dvasiniu taku, kuris yra tikėjimas, reiškia ne ką kita, kaip sekti paskui Jėzų, klausytis jo bei vadovautis jo žodžiais, stebėti, kaip jis elgiasi, ir eiti jo pėdomis, turėti tuos pačius jausmus. O kokie tie Jėzaus jausmai? Nuolankumas, gailestingumas, artumas kitiems, bet sykiu ir tvirtas veidmainiškumo, dviveidystės ir stabmeldystės atmetimas. Jėzaus kelias yra iki galo, net iki savo gyvybės paaukojimo, ištikimos meilės kelias, kryžiaus kelias. Tad tikėjimo kelionė veda per kryžių. Marija suvokė tai nuo pradžių, kai Erodas troško nužudyti ką tik gimusį Jėzų. Tas kryžius tapo skausmingesnis, kai Jėzus buvo atmestas. Marija visuomet buvo su Jėzumi, visada sekė paskui jį, apsuptą minių, ir girdėjo visas jo priešininkų bjaurias paskalas. Ir ji nešė šį kryžių! Marijos tikėjimas susidūrė su nesupratimu ir panieka. Kai atėjo Jėzaus „valanda“, jo kančios valanda, Marijos tikėjimas buvo kaip liepsnelė tamsoje, visiškoje tamsoje. Didžiojo šeštadienio naktį Marija budėjo. Jos mažytė, bet skaisti liepsnelė degė iki prisikėlimo aušros. O kai sužinojo, kad kapas tuščias, širdis prisipildė tikėjimo džiaugsmo, krikščioniškojo tikėjimo Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Tikėjimas visada kelia džiaugsmą, o Marija yra džiaugsmo Motina! Tepamoko ji mus žengti džiaugsmo taku, patirti tą džiaugsmą! Štai svarbiausias dalykas – džiaugsmas, tas Jėzaus ir Marijos susitikimas, galime tik įsivaizduoti, koks jis buvo. Jų susitikimas buvo Marijos ir visos Bažnyčios tikėjimo viršūnė. O koks mūsų tikėjimas? Ar, kaip Marija, kurstome jį sunkumų, tamsos akimirkomis? Ar jaučiame tikėjimo džiaugsmą?

Šįvakar dėkojame tau, Motina, už tavo, tvirtos ir nuolankios moters, tikėjimą; iš naujo patikime save tau, tikėjimo Motina. Amen.