„Conservation International“ parėmė seriją videofilmų, tapusių youtubo sensacija, juos peržiūrėjo milijonai žmonių. Garsūs aktoriai — Harrison Ford, Kevin Spacey, Robert Redford ir kit — įgarsina skirtingus gamtos pasaulio aspektus, nuo vandenyno iki atogražų miškų, iki sekvojos medžių. Vienas iš įspūdingiausių yra filmas, pristatantis pačią Motiną Gamtą, kurią įgarsina Julia Roberts.

Visų šių filmų žinia daugmaž ta pati, o būtent, kad gamta galiausiai žmonėms pati nieko neduoda, yra daug didesnė nei mes ir gyvuos ilgiau nei mes. Štai keletas ištraukų iš Motinos kalbos: „Esu čia daugiau nei 4,5 milijardų metų, 22 500 kartų ilgiau nei jūs; tiesą sakant, žmonių man nereikia, bet žmonėms reikia manęs.“ „Aš išmaitinau rūšis kur kas didesnes nei jūsų ir badu numarinau rūšis didesnes nei jūsų.“ „Mano vandenynai, dirvos, tekančios srovės, miškai – jie visi jus gali paimti arba palikti.“

Prisipažinsiu, kai pirmąsyk susidūriau su šiais video, pamaniau: „dar vienas medžių apkabinimo ekstremizmas“, bet kuo ilgiau žiūrėjau ir apmąsčiau, tuo labiau įsitikinau, kad tai iš esmės labai teisingi įrašai, padedantys suvokti išties nemažos reikšmės teologinius dalykus.

Mintis, kad gamtai su visu jos grožiu ir spindesiu išties mažiausiai rūpi žmonės, mane aplankė su visa savo dramatiška jėga prieš daugelį metų. Stovėjau vandenyno pakrantėje gėrėdamasis reginiu ir mėgindamas įsiminti panoramos grožį. Akimirkai nusukau žvilgsnį į krantą ir stipi banga parbloškė mane ir keletą grėsmingų sekundžių buvau prislėgtas prie vandenyno dugno. Dar po sekundės viskas baigėsi, tačiau aš buvau sukrėstas. Jūra, kuri prieš akimirka buvo mane užliūliavusi savo ramybe ir grožiu, persimainė ir vos manęs nenužudė.

Senovės tautos šią tiesą žinojo ir išreiškė savo mituose. Graikijos, Romos ir Babilono dievai ir deivės iš esmės buvo gamtinių poreikių suasmeninimas: vanduo, dangus, kalnai, derlinga žemė ir t.t.

Panašiai kaip gamtos elementai, kuriuos simbolizavo, šios dievybės pasižymėjimo kraštutiniu permainingumu. Vieną minutę Poseidonas tau šypsosi, o jau kitą nuskandina tavo laivą; dabar Dzeusas tavimi patenkintas, o dabar siunčia tau griausmus, nes nori tave sunaikinti; Demetera gali būti puiki motina, bet Demetera gali būti kerštinga priešė. Išties, tas pats vyksta su vandenynais, oru ir dirva. Būtent dėl to šių gamtinių reikmių garbinimas visada yra toks nuotykio dalykas, nes geriausiu atveju žmogus gali viltis, jog jam pavyks kažkiek numaldyti iš esmės jam abejingas dievybes per garbinimą ir aukas.

Biblinė religija pateikia kažką visiškai naujo, apie ką iškart prabyla pirmosios Pradžios knygos eilutės, kur pabrėžtinai teigiama, kad Dievas sukuria žemę, dangų, žvaigždes ir planetas, gyvūnus, judančius po žemę ir žuvis, gyvenančias vandenynų gelmėse. Visi šie gamtos elementai vienu ar kitu laikotarpiu buvo garbinami kaip dievai. Pradžios knygos autorius, žavėdamasis jais kartu ir nuvainikuoja, desakralizuoja. Gamta išties yra nuostabi, sako jis; tačiau ji nėra Dievas. Svarbi Biblijos žinia yra ta, kad šis Dievas Kūrėjas nėra toks kaip savavališkas ir kaprizingi dievai senojo pasaulio; jis daugiau yra patikimas, kaip uola savo nepajudinamoje meilėje, labiau atsidavęs žmogiškosioms būtybėms nei motina savo vaikui.

Visas Šventojo rašto apreiškimas savo viršūnę pasiekia ketvirtajame Jono laiško skyriuje, kuriame teigiama, kad Dievas paprasčiausiai yra meilė. Šv. Augustinas nuostabiai aprašo šį biblinį perėjimą nuo senojo gamtos garbinimo lyriškoje ir vaizdingoje savo Išpažinimų ištraukoje. Jis įsivaizduoja gamtos elementus ateinančius pas jį vieną po kito. Kiekvienas jų sako jam – „Žvelk aukščiau“, o paskui didingu choru jie visi parodo Dievo link ir kartu šaukia – „Jis mus sukūrė!“

Kai klasikine krikščionybe suabejojo keletas ankstyvojo modernizmo laikų intelektualų, tam tikros rūšies pirmykštis gamtos garbinimas vėl sugrįžo. Prisiminkime linksmąją Barucho Spinozos lygtį Deus sive natura (Dievas arba gamta), o paskui ir daugybės formų panteizmą, kurį šis pagimdė, pradedant Schleiermacherio „begalybe“ ar Emersono „Aukštesniąją siela“ ir baigiant George'o Lucaso „Jėga“. Išties, sugrįžimas prie klasikinės dievybės sampratos itin aiškiai atsiskleidžia „tamsioje“ ir „šviesioje“ pusėse tos Jėgos, kurios vaidmuo toks lemiamas „Žvaigždžių karų“ naratyve. Nors tai gali būti panaudojama ir geram ir blogam, Jėga galiausiai yra tiek pat abejinga žmogiškosioms būtybėms, kiek ir Motina Gamta.

Štai kodėl Julia Roberts video yra puikus priešnuodis visų formų gamtos garbinimui. Jie gyvai primena, kad kai Motina Gamta tampa pagrindiniu mūsų rūpesčiu, mes kreipiamės į išskirtingai žiaurią ir nepatikimą ponią. Nors nemanau, kad ponia Roberts turėjo būtent tokių paskatų, tačiau mus skatina „žvelgti aukščiau“.

Iš „Words on Fire“ vertė S. Žiugždaitė