Rašytojas Justinas Žilinskas

Keturių prozos knygų autorius Justinas Žilinskas gali būti pristatomas kaip tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto profesorius arba publicistas, arba muzikantas, arba tinklaraštininkas, arba mokslo populiarintojas, arba trijų vaikų tėtis, arba... Tikriausiai prireiktų ilgos pastraipos nuosekliai aprašyti ir suskaičiuoti J. Žilinsko darbus ir pasiekimus, jei ne viena lengvinanti aplinkybė – kalbamės apie literatūrą ir rašymą.

Neseniai išleidote nuotykių knygą „Mano Vilnius mano“, prieš dvejus metus išėjo romanas „KGB vaikai“, prieš tai – dar du romanai. Be viso to, turite kalnus kitų veiklų. Smalsu sužinoti, kaip atrodo Jūsų rašymo įpročiai.

Džiaugčiausi, jeigu galėčiau atskleisti kažkokius ypatingus rašymo įpročius, kad rašau, pavyzdžiui, sėdėdamas ant stogo, gurkšnodamas Contreux ir užkąsdamas šilauogėmis... Aiman, kaip jūs pastebėjote, kiti mano užsiėmimai leidžia rašyti tik tada, kai tinkamai išsirikiuoja planetos. Na, gal ne planetos – laikai ir darbai. Tad rašau priešokiais, išnaudodamas įvairius laiko susiklostymo variantus (štai užvakar keliavau iš Klaipėdos į Vilnių traukiniu ir turėjau net 4 valandas rašymui! Dieviška!), ir kol kas lieka tik svajone, kad kada nors galėčiau bent savaitę kur nors pasislėpti nuo pasaulio ūžesio, pareigų, pagundų, feisbukų ir rašyti taip, kaip tikri rašytojai rašo.

Bet tikriausiai rašant priešokiais, tik tuomet, kai susiklosto palankios planetos, įgundama greitai susikoncentruoti ir persikelti į rašomo teksto pasaulį – o tai labai puiki savybė, apie kurią kai kurie, turintys kur kas daugiau laiko (sykiu nemokantys jo susiplanuoti), gali tik pasvajoti. Ką manote apie kūrybinį rašymą? Ar esate kada nors vartęs vadovėlius, kuriuose knibžda patarimų ir pratimų, skirtų išmokti kurti grožinės literatūros tekstus?

Tas įgudimas „persikelti“ pasireiškia greičiausiai tuo, kad kai dirbi prie kūrinio, jį nešiojiesi savo galvoje, kad ir kur bebūtum: pietautum, vairuotum ar, ypač, eitum pasivaikščioti. Neretai man būtent taip susikuria ištisos scenos, kurias paskui telieka užrašyti (jeigu veikėjai staiga nepradeda protestuoti, kai jau, regis, viskas su jais aišku). O dėl kūrybinio rašymo – stovi štai lentynoje Laimos Vincės „Rašyti gali kiekvienas“, bet niekaip neprisiruošiu atsiversti rimčiau; teko vartyti Stepheno Kingo „On Writing“, irgi vis ruošiuosi rimtai perskaityti. Štai ateis ruduo – vėl teks daugiau gyventi automobilyje, bus proga internete tinklalaidžių pasirankioti apie kūrybinį rašymą, ačiū už priminimą!

Kaip atsiranda Jūsų personažai? Ir ar kurdamas juos matote realius žmones, iš kurių tie personažai „klijuojami“ (jeigu „klijuojami“)?

Atsiranda tarsi iš niekur, paprastai turi tik vardą; kartais jie įgauna realių žmonių bruožų, itin retai kuriami pagal tikrus žmones, bet čia tie, kurie yra „funkciniai“, ne pagrindiniai.

Kaip gimė idėja parašyti knygą paaugliams, kuri jungtų fantastinius ir istorinius elementus apie Vilnių?

Idėja gimė, kai mane susirado „Aukso žuvų“ vadė Sigita Pūkienė ir paklausė, ar apsiimčiau parašyti gido paaugliams po Vilnių istorinę dalį, maždaug 20 puslapių. Bet netrukus užsinorėjau ne „istorinės dalies“, o „istorinių nuotykių“, nes ar paauglys norės skaityti tiesiog faktus? Juk ir apie Rišeljė mes pirmiausia sužinojome iš „Trijų muškietininkų“, o tik vėliau iš vadovėlių. Fantastiniai elementai... Na, kaip be jų tokiame magiškame mieste kaip Vilnius?

Kokios istorinės knygos ar šaltiniai jus įkvėpė?

Daug tų knygų buvo, bet kaip „atramines“ galėčiau paminėti Tomo Venclovos „Vilnius – asmeninė istorija“, Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ bei Rimvydo Čaplinsko „Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė“, nors tam tikras detales ir žinias traukdavau iš visur. Nesvarbu rūšis – mokslinė monografija, publicistika, romanas.

O kokios Vilniaus esamos ir dingusios vietos svarbios Jums pačiam? Kurioms jaučiate ypatingus sentimentus?

Šis klausimas visada sukelia sumaišties, nes tų vietų ne viena, ne dvi, ir kai kurios galbūt visai keistos. Man nepaprastai patinka Antano Kmieliausko Šv. Kristoforo skulptūra Šv. Mikalojaus bažnyčios kiemelyje, regis, visas tas kiemelis alsuoja pradžių pradžia, tuo pirmuoju žengimu per brastą į miestą. Didžiojoje gatvėje esančiuose rūmuose, kuriuose įsikūręs Vilniaus kolegijos menų fakultetas, yra langas, pro kurį neįprastu rakursu matosi Šv. Kazimiero bažnyčia ir jos kunigaikštiškas kupolas. Be galo norėčiau pamatyti, kaip kadaise atrodė Subačiaus vartų bastionai (ne tik bastėja, bet ir patys vartai) ar Trinitorių bažnyčios turtai. Dažnai stabteliu Pamėnkalnio gatvėje ir pasigrožiu tuo laiku, kai gyvenamasis namas vis dar buvo statomas kaip unikalus meno kūrinys. Ką nors netikėto atrandu vos ne kiekviename keliavime per miestą.

O ką bekalbėti apie visas dabartines Vokiečių gatvės dykras – gal dėl to mane suerzino ta „žvaigždžių alėjos“ idėja vienoje iš seniausių Vilniaus gatvių. Ten, prieš kuriant kažką nauja, reikia su praeitimi susitaikyti.

Kalbant apie susitaikymą su praeitimi, ką manote apie atminties vietų, skirtų ankstesniems Vilniaus gyventojams, įamžinimą? Ar užtenka tiek, kiek yra?

Žiūrint, kaip suprasime „vietas“. Jeigu kalbame apie atminties lentas – tai pats nuobodžiausias būdas, jeigu kalbame apie skulptūras – man patinka „mažosios skulptūros“ (nors jas ir peikia menotyrininkai) ir visokie kitokie netikėti įamžinimo būdai. Dabar gi atsiranda dar vienas būdas – vadinamoji „papildyta tikrovė“, gal kas nors ir jo griebsis.

Kaip pats įsivaizduotumėte „papildytą tikrovę“ mieste?

Tarkim, stovime prie Katedros varpinės, įsijungiame išmanųjį, pasukame jį link Neries ir matome ne Vrublevskio gatvę, o Žemutinės pilies sieną. Beje, kažkas panašaus pradėta daryti su „kalbančiomis skulptūromis“.

Prisiminus „kalbančias skulptūras“, kurioms tekstus rašė įvairūs lietuvių rašytojai, įdomu, kokie Jūsų santykiai su gimtąja literatūra. Ar turite mėgstamų autorių?

O kaip gi neturėsi, nors turbūt labiau sakyčiau, kad turiu mėgstamų kūrinių, nebūtinai to paties autoriaus visos knygos patinka – kadaise labai įstrigo Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ ir Jurgio Kunčino „Tūla“, iš eseistų man itin patinka Gintarė Adomaitytė (deja, šį žanrą ji jau kurį laiką pamiršusi) ir metras Rolandas Rastauskas, mėgstu Ernesto Parulskio ironiškus (pa)stebėjimus, Vytautės Žilinskaitės vaikišką ir humoristinę išmintį.

Ar knygelės, kurias skaitėte savo vaikystėje, skiriasi nuo tų, kurias dabar skaito Jūsų vaikai?

Skiriasi, juk tada nebuvo tų serialų kaip „Labirintai“ ar panašiai, Lindgren rankiodavomės po truputį, dabar – tik turėk pinigų ar bibliotekos bilietą. Kita vertus, stengiuosi vaikams įsiūlyti ir savo vaikystę. Ir viena iš mano vaikystės pamatinių knygų – Petro Tarasenkos „Pabėgimas“ – labai tiko ir jiems.

Vis netylant erzeliui dėl vyresniųjų klasių moksleiviams privalomos lietuvių literatūros autorių, maga paklausti, kokia Jūsų nuomonė (jeigu teko domėtis) ten esančių autorių reikalingumu? Kaip sudominti jauną žmogų literatūros klasikais (tokiais kaip Sarbievijus ar Maironis)? Galbūt reikėtų visai kitokių, šiuolaikiškų kūrinių?

Maironiu, man regis, tai dar ne taip sunku sudominti – jo kūriniuose yra ir heroikos, ir patriotizmo, ir, pagaliau, jie lengvai įsimena, tik surask tinkamus. Dėl „reikėjimo“, tiesiog nežinau, bent jau aš mokykloje jaučiausi pirmiausia nuskriaustas dėl pasaulinės literatūros trūkumo per literatūros pamokas, dėl lietuvių... Na, turbūt sunku 14–16-mečiui suprasti Žemaitę ir jos esmę – lieka tik kažkoks slogutis, ar knebinėti A. Vienuolio „Paskenduolę“. Čia turbūt amžina diskusija – ar tokie kūriniai leidžia pradėti pažinimą nuo šaknų, ar kaip tik užkerta pažinimo džiaugsmą prie pat šaknų.

Kokias tolimesnes skaitymo ir rašymo trajektorijas matytumėte ateityje?

Vienas pažįstamas prisipažino – nuo mokyklos (jam dabar link 30-ies) perskaitė gal 4 grožines knygas, užtat kas savaitę skaito po tūkstantį puslapių įvairios techninės dokumentacijos. Man regis, tai ir yra tendencijų atspindys – skaitymas kaip pažinimo būdas, ar, kitaip tariant, žinių įsikrovimas į galvas, kol kas niekur nesidės (iki momento, kai informaciją į smegenis kelsime tiesiogiai). O skaitymas kaip kultūros elementas, matyt, suks link ankstesnių amžių tendencijų – elitizuosis, kaip ir popierinė knyga. Na, o rašančių bus visada – juk pasakotojo profesija – viena iš seniausių, o rašytojas pirmiausia yra pasakotojas. Tad skaitymo ir rašymo ateitis man neatrodo niūri.

O kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos rašytojų sąjungą? Ar ji reikalinga (ir kodėl nestojate į ją)?

Sunkoka turėti nuomonę apie dalyką, kurio per daug neišmanau ir, tiesą sakant, net nelabai žinau, ką ji veikia, išskyrus tai, kad turi leidyklą ir organizuoja renginius. Suprantu, kad iš sovietmečio vis dar driekiasi požiūris, kad rašytojas – tik tas, kuris yra Rašytojų sąjungos narys (turbūt dėl to įsikūrė ir Nepriklausomų rašytojų sąjunga – man tik visada įdomu, nuo ko jie tokie nepriklausomi? – bei Kaimo rašytojų sąjunga), tarsi savęs institucionalizavimas būtų kažkoks veiklos įprasminimas ar palaiminimo gavimas iš aukštesnės instancijos savo veiklai (sovietmečiu juk tai buvo gyvybiškai svarbu, jeigu norėjai gauti butą ar kelią į spaustuvę, bet dabar laikai kiti).

Pamenu, viename straipsnyje apie a. a. R. Gavelį buvo parašyta maždaug taip: „Ir staiga susigriebta, kad jis net nepriklauso Rašytojų sąjungai!“ Tai, žinoma, tuoj pulta taisyti, tarsi tai būtų koks nusižengimas ar nepadorumas. Man regis, pas mus į rašytoją vis dar žvelgiama kaip į kažkokią aukštesnę būtybę, kuri turi teisę, o gal net pareigą (!) mokyti, auklėti, rašyti, nešti šviesą ir tiesą, ir net pats žodis „rašytojas“ yra lyg rezervuotas „tikriems“ rašytojams, pvz., J. Apučiui, J. Avyžiui, R. Granauskui, kaip ir tikroji Lietuvos rašytojų sąjunga. Tad į tuos statuso klausimus aš žiūriu gana ironiškai, kita vertus, tikrai neneigiu, kad Lietuvos rašytojų sąjunga buria talentingus rašto žmones. Ir šiaip visokiausių sąjungų ir kitų organizacijų prasmę matau, kai jos, pavyzdžiui, gina savo narių interesus, suteikia jiems bendravimo erdvę ir pan., padeda savo nariams susirasti projektinės veiklos ir panašius dalykus.

Kodėl pats nestoju? Turbūt todėl, kad nesijaučiu „tikru“ rašytoju... O jeigu rimtai – nelabai įsivaizduoju, ką aš tai institucijai duočiau, o ką ji – man. Ir apskritai nesu labai jau kolektyviškas žmogus – man tik patinka rašyti.

Ir pabaigoje, koks netikėčiausias dalykas yra nutikęs vaikštant Vilniuje?

Ilgai sukau galvą, kas gi gali būti tas „netikėčiausias dalykas“, negi, pavyzdžiui, koks susitikimas su Jeremy Ironsu? Bet visgi – mano netikėtumai yra labai žemiški, labai paprasti, kasdieniai ir momentiniai. Tiesiog prieš keletą metų, kai pradėjau rašyti „Mano Vilnius mano“, įpratau vaikščioti žvalgydamasis, apžiūrėti kiekvieną įdomesnę detalę, pastatą, ir būtent tai yra netikėtumas. Regis, ėjai pro čia dešimt kartų, bet nepastebėjai, kad ant fasado – gulbė, važiavai pro šitą namą nuo pat vaikystės, bet niekada nepastebėjai, kad keistos formos išduoda, jog tai – buvusi sinagoga, ir panašiai. Iš jų išrinkti „netikėčiausią“ tikrai sunku.

Parengė Jurga Tumasonytė

Kamane.lt logotipas (mažulytis)