Berlynas, Unter den Linden gatvė. Čia įsikūręs Vokietijos valstybinis transliuotojas ZDF. Naujausių tyrimų duomenimis, vokiečiai dažnai žiūri televizorių, bet nemėgsta žinių. Trys ketvirtadaliai apklaustųjų tvirtina daugiau negalintys pakęsti šokiruojančių vaizdų. Daugeliui atrodo, kad pasaulis tapo blogesnis.

„Die Zeit“ žurnalistė Jana Gioia Baurmann domisi, ką apie tai mano ZDF žinių tarnybos vadovas Elmaras Theveßenas.

Pone Theveßenai, ką darote neteisingai? Žinių temos, vaizdai ir garsai daugeliui vokiečių atrodo vis labiau šokiruojantys.

Mūsų užduotis – perteikti tikrovę. Taigi, turime apgalvoti, kokius vaizdus rodysime. Konstitucijos pirmas straipsnis skelbia, kad žmogaus orumas yra neliečiamas. Tai ir yra visų svarbiausia. Tuo tarpu Valstybinė sutartis dėl radijo ir televizijos draudžia tiesiogiai rodyti dvasiškai arba fiziškai kenčiančius žmones. Tai taip pat yra svarbu. Iš esmės nėra vienos veiksmų strategijos, todėl kiekvienu atveju tenka priimti atskirą sprendimą. Vis dėlto, užuot transliavę brutalius vaizdus, renkamės išsaugoti žmogaus orumą.

Kokių vaizdų negalite rodyti?

Pavyzdžiui, filmuotos medžiagos apie įkaitus. Privalome istoriškai dokumentuoti įvykius, todėl jau porą metų rodome tik fiksuotus vaizdus. Dažniausiai ir jie būna retušuoti. Prieš transliuodami naujas brutalybes, intensyviai diskutuojame, ką norime ir galime rodyti. Tokius klausimus sprendėme, kai buvo nužudytas Gaddafis ir įvykdyta mirties bausmė Saddamui Husseinui. Tiesa, visada privalo būti išimčių.

Gal galite pateikti pavyzdį?

Praėjusiais metais, kai amerikiečių žurnalistui Jamesui Foley buvo nupjauta galva, nusprendėme paviešinti neretušuotą fiksuotą vaizdą. Jame matomas aukos veidas. Mūsų nuomone, mirties akivaizdoje Foley žvilgsnyje buvo kažkas nepaprastai oraus ir stipraus. Dabar tai skamba labai pompastiškai, bet mums tenka spręsti šiuos klausimus.

Gal būtų geriau nerodyti tokių vaizdų?

Tikėtina, kad kuo labiau atsižvelgsime į etines gaires, tuo daugiau rasis žmonių, kurie sakys: „Pažiūrėkite, ZDF ir ARD cenzūruoja tikrovę, kuri yra daug blogesnė.“ Tuo pat metu nenorime rodyti visko, kas rodoma internete. Privalome tai paaiškinti žiūrovams.

Kaip manote, ar žiauresni tapo vaizdai, ar padidėjo žmonių jautrumas?

Šiandien nėra daugiau karų ar žiaurumo nei anksčiau, tačiau vaizdai tapo pasiekiami. Kai nutinka kas nors bloga, kiekvienas gali tai nufilmuoti.

Ir pasiūlyti šiuos įrašus jums...

Kai kurie su tokiais vaizdai bando užsidirbti. Pamažu kuriasi ištisa industrija. Vinendeno skerdynių atveju pastebėjome statybininkus, kurie nuo pastolių mobiliaisiais telefonais filmavo Timo K. savižudybę. Šią medžiagą jie neabejotinai pasiūlė žiniasklaidai. Viskas priklauso nuo to, ar kas nors ją pirks.

Olandų televizijos kanalas NOS pasielgė būtent taip.

Taip. Nepamirškime, kad tai valstybinis kanalas. Vaizdo įrašas buvo rodomas ne televizijos programoje, bet internete – spustelėjęs mygtuką, galėjai nuspręsti, žiūrėti jį ar ne. Turėdami prieigą prie tokių žiaurių vaizdų, žmonės nebegali jų toleruoti.

Neapleidžia jausmas, kad žmonės mieliau nusišalina nuo pasaulio nei juo domisi.

Taip, šis eskapizmas iš tiesų egzistuoja. Didžioji dalis žmonių nusišalina nuo sudėtingų dalykų. Tai galima pastebėti net kasdieniuose reikaluose. Slalomas nusidriekia iki žinių. Per ZDF žmonės pirmiausia žiūri kriminalus, tada peržiūri juos per ARD. Laiku perjungia kanalą, kad tik išvengtų žinių.

Kodėl žiūrovų neatstumia siaubo ir karo filmai, bet neigiamai veikia vakaro žinios?

Tai vadinamasis tai neturi nieko bendro su manimi sindromas. Žiūrėdamas fikciją, visada jauti: tai nevyksta iš tikrųjų. Tikrovė mažai atsilieka nuo tokių amerikietiškų serialų, kaip „The Following“ arba Ferdinando Schiracho detektyvų. Akivaizdu, kad žiūrovai ir skaitytojai nubrėžia skirtį tarp fikcijos ir tikrovės. Tačiau kai Paryžiuje sprogsta bomba arba kas nors suimamas Vokietijoje, atsiranda tiesioginės baimės.

Vadinasi, tai, ar priimsiu tam tikrus vaizdus, lemia ne jų žiaurumas, o pateikimo forma?

Taip, toks veiksnys yra. Kitas dalykas yra kompleksiškumas. Žmonės nebesupranta konfliktų. Jie jaučia, kad viskas nebėra taip paprasta, kaip gali atrodyti: viena pusė yra gera, kita – bloga. Praėjusiais metais staiga užvirė diskusijos dėl IS ir kurdų – taip nutiko tik todėl, kad Kobanė yra matoma per objektyvą. Gėrio kova prieš blogį tapo plastiška. Nepaisant to, nėra gerai žinoma, kas vyksta Sirijoje ir Irake. Assado režimas visada suprato: jei nėra vaizdų, niekas tarsi nevyksta iš tikrųjų.

Vis dėlto jūs galėjote pranešti apie tenykščius įvykius.

Taip. Mes, valstybiniai transliuotojai, turėtume nuveikti kur kas daugiau. Kaip galime geriau atskleisti šiuos ryšius, kad jie netaptų trumpa žinute, bet leistų žiūrovams suprasti galimą įvykių eigą ir skirtingų pusių laikyseną? To nepadarysi per pusantros minutės. Tam reikia dokumentinių laidų arba žurnalų.

Galite juos išleisti.

Kyla klausimas, ar žmonės nori gilintis į tam tikrą problemą. Ar nori ją matyti? Jei ką nors panašaus rodome 20.15 val., žiūrimumo rodikliai būna labai prasti. Daugeliui nereikia tokios detalios informacijos.

Nepaisant to, rodyti dokumentiką ir įvykių užkulisius yra jūsų misijos dalis.

Todėl vis dar tai darome. Tačiau žmonės yra linkę ieškoti pramogų kitur.

Žinios dažniausiai yra blogos. Ar taip turi būti?

Kitu keliu bando eiti judėjimas Constructing News. Jis siekia įvertinti, ar tarp visų blogų pasaulio įvykių yra ir kas nors konstruktyvaus, ką galima parodyti žiūrovams? Kas nors teigiamo? Ar galima ne tik nupasakoti problemą, bet ir pasiūlyti jos sprendimą? Tai gana paplitę Skandinavijos televizijoje, šeštadieniais, 19.00 val. laidoje „heute“, teigiamoms naujienoms dėmesio skiriame ir mes. Manau, būtų gerai, transliuoti jų daugiau.

Ar teigiamos naujienos reiškia teigiamą temą, ar tai, kad siūlote problemos sprendimą?

Balansuojame tarp vieno ir kito. Negalime atlikti misijos: „Sveiki, esame pasiruošę išspręsti šio pasaulio problemas, užkirsti kelią žiaurumams Sirijoje ir panašiai.“ Tačiau galime parodyti žmones, savo angažuotumu siūlančius alternatyvą. Pavyzdžiui, kalbėdami apie pabėgėlių klausimus, galime parodyti žmones, siekiančius suteikti jiems individualų apgyvendinimą. Darant tokius dalykus, svarbu neperimti misionieriaus vaidmens.

Esama ir atvirkštinių atvejų. Kai ekrane – prisiminkime Afganistano karą – matome tankus ir kareivius, o reporteriai kalba apie dislokaciją arba taikos misiją. Kuo labiau pasitiki žiūrovai: vaizdu ar garsu?

Vaizdai kuria kur kas stipresnę emociją. Todėl yra svarbu nuvykti į vietą ir pamatyti įvykius. Daugeliui žiūrovų patinka tai, ką daro „Vice“, būnantis įvykių epicentre.

Kalbate apie vaizdo įrašą apie IS, sukurtą „Vice“ reporterio Medyano Dairieho?

Taip. Vis dėlto žinios autentiškumas neatstoja žurnalistinio tyrimo. Autentika nepadeda suvokti krizės. Afganistano atveju mūsų reporteriai buvo įvykių vietoje, bet teko ilgai palaukti, kol pranešėme, kad vyksta karas.

Į „YouTube“ įvedus paieškos žodžius IS ir karas, pasirodo virtinė vaizdo įrašų. Daugelis jų yra brutalūs. Kokį vaidmenį atlieka tokios internetinės platformos?

Brutalumas gali atbukinti, tačiau žiniasklaidos atstovai neturi lemiamos galios. Vertybės, keičiančios visuomenines gaires, nuolat kinta. Kolega iš „Al Jazeera“ sykį pasakė: „Jūs gyvenate Vakaruose. Televizija čia dažniausiai nerodo mirties ir brutalumo, o jei ir rodo, jūs baisitės jais sėdėdami priešais ekraną. Mums šis brutalumas yra kasdienio gyvenimo, egzistencinės kovos dalis.“ Galbūt tai kita kultūrinė prieiga, bet kas sako, kad po dvidešimties metų tas pats nevyks ir čia? Kad teisė į informaciją netaps svarbesnė už žmogaus orumą?

Minėjote, kad redakcijoje nuolat diskutuojate apie tai, kuriuos vaizdus galite rodyti. Ar galėtumėte papasakoti apie šį procesą?

Manau, dabar yra gerų jutiklių, leidžiančių atpažinti probleminius atvejus ir nuspręsti, ką rodysime, o ko ne. Kai Irake buvo nukirsta galva radijo technikui Nicholasui Bergui, per pagrindines žinias nerodėme paties akto, bet kartu su vaizdais transliavome jo riksmą. Daugelis tam nepritarė – netgi pačiame kanale. Kolegos klausė: ką visa tai reiškia? Ar taip netampame įrankiu? Pirmiausia visada iškeliame klausimą redakcijoje, prireikus kreipiamės patarimo į teisingumo organus, ir tik tada priimame sprendimą. Visada kyla klausimas, kaip toli norime ir galime eiti. Net ir įvykdžius nuodingų dujų ataką Damaske užpraeitų metų rugpjūtį, aršiai diskutavome, kiek ir ko rodysime, kad galiausiai necenzūruotume tikrovės.

Ko nerodytumėte šiandien?

Pavyzdžiui, vaizdo įrašo iš Beslano mokyklos sporto salės 2004 m., nufilmuoto teroristų. Mes jį parodėme, tačiau šiandien elgtumėmės kitaip. Tą patį darytume su vaizdo įrašu, fiksuojančiu, kaip per Bosnijos karą prieš įjungtą kamerą nušaunamas JT kareivis. Galima rodyti, kaip kas nors nušaunamas iš toli, bet prisiartinti prie žmogaus ir filmuoti jį mirštantį – taip nesielgiama.

Vasario mėnesį „Fox News“ išplatino vaizdo įrašą, kuriame rodoma, kaip IS nariai sudegina Jordanijos pilotą. Ką apie tai manote?

Kaip žurnalistas esu įpareigotas peržiūrėti gaunamą medžiagą, tačiau šio vaizdo įrašo nerodyčiau. Jis neturi pridėtinės vertės ir tik įžeidžia piloto bei jo šeimos orumą.

Ar jūsų jutikliai suveikė „Germanwings“ lėktuvo katastrofos atveju? Socialiniame tinkle „Twitter“ buvo išsakyta griežtos kritikos laidos „heute-journal“ redakcijai, neturėjusiai taip rodyti gedinčių žmonių.

Mane nustebino stipri reakcija. Anksčiau niekam neužkliūdavo, kai pranešant apie katastrofas užsienio šalyse būdavo rodomos aukos ir jų šeimos nariai. Turiu patikinti, kad per žinias šių vaizdų nerodėme. Nepaisant to, ir mes padarėme klaidų.

Kokių?

Kalbu apie dingusį MH370 reiso lėktuvą. Keleivių artimieji buvo sukviesti į viešbučio salę – norėdami įeiti arba išeiti, jie turėdavo prasilenkti su visomis filmavimo komandomis. Tai buvo panašu į tikrą kankinimą. Smerktina vien mintis ką nors panašaus suorganizuoti, ką jau kalbėti apie tokių vaizdų rodymą. Mes taip pat porą jų parodėme, tačiau vėliau pasitarėme ir nusprendėme, kad taip elgtis nedera.

Ar kartais piktinatės, kai konkurentai turi vaizdus, kurių neturite jūs?

Visada iškyla abejonių ir pasigirsta skirtingų nuomonių. Vienintelis kriterijus, kuriuo negalima vadovautis, yra lenktynės. Bandome perduoti tai savo darbuotojams. Ši laikysena ne visada ir ne visiems yra priimtina, bet stengiamės jos laikytis.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė