Dailininkas Vytautas Šatas. Vido Dulkės nuotrauka

„Gimiau 1935 metais Biržų apskrityje, Motiejūnų kaime. Vaikystėje rašiau eiles, truputį piešiau. Svajojau būt artistu. Mano svajonė išsipildė. Turiu nuosavą teatrą. Pats rašau tekstą, pats režisuoju. 1966 metais baigiau Vilniaus valstybinį dailės institutą“, – taip 1968 m. žurnale „Literatūra ir menas“ prisistatė dailininkas Vytautas Šatas, kuris šiandien įžengė į 80-uosius gyvenimo metus. Ne kartą galėjome įsitikinti, kad jis įmantriai valdo ne tik teptuką, bet ir plunksną.

Gimnazijos paveikslai ir degtukų dėžutė

Nuo vaikystės V. Šatą kasdien lydi teptukas arba pieštukas. Dailininkas prisipažįsta, kad dėl dabartinėje Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje kabojusių paveikslų iš Vabalninko persikėlė į Pasvalį: „Mane veikė gimnazijoje eksponuojami tapytojų Jono Šileikos, Petro Kalpoko paveikslai. Joje radau dailininko Česlovo Kontrimo palikimą. Girdėjau, kad buvo geras dailininkas, tačiau jis apie 1940 metus išvyko iš Pasvalio, taigi neturėjau su kuo pasitarti, nes daugiau profesionalių dailininkų nebuvo.“

Kartą V. Šatas Pasvalio bibliotekoje atsitiktinai sutiko Vincą Šimkevičių, Kauno vidurinės dailės mokyklos, įkurtos to paties Č. Kontrimo, mokinuką, ir jam parodęs savo paveikslus – reprodukcijų iš žurnalų kopijas. Parodė triumfuojančiai, juk buvo vietinių pripažintas ir giriamas dailininkas. Vincas žiūrėjo, žiūrėjo, o paskui pastatė ant stalo degtukų dėžutę ir pasakė: „Žinai ką, Vycka, nuo jos reikės pradėti mokytis piešti.“ Man buvo šokas. Buvau pripažintas menininkas, o čia še tau kad nori. Taip ir atsitiko: kopijavimo reikėjo atsisakyti“, – kelią profesionalumo link prisimena pašnekovas.

Iš Pasvalio V. Šatas išvažiavo į Kauno vidurinę meno mokyklą. Joje susipažino su kraštiečiu dailininku Algirdu Lukštu. Nors jis pašnekovui nedėstė, tačiau V. Šatas visąlaik jautė kraštiečio globą. Baigęs šią anuomet garsią mokyklą, įstojo į Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Čia sužinojo, kad jo darbų koloritas primena Pablo Picasso paveikslus.

„Studijuojant piešimas nesisekė. Trečiame kurse užėjau į instituto biblioteką ir pasibėdavojau, kad turiu problemų su piešimu. Bibliotekininkė pasiūlė knygą „Ašbės mokykla“. Iliustracijose buvo išsamiai parodytas visas procesas – nuo piešimo įkomponavimo iki užbaigimo. Visos Europos dailininkai pas Austrijoje gyvenusius pedagogus Ašbę ir Chološi važiuodavo tobulintis“, – apie ketvirtame kurse įvykusį lūžį ir jo priežastį pasakoja V. Šatas.   

Kreiva tvora

Kūrybinio kelio pradžioje tapytojas blaškėsi, ieškojo, kol galiausiai pasuko į realizmą. Ties juo apsistojo ilgam.

Anuomet pašnekovui patikusi vitražo specialybė buvo labai paklausi, o tapyba laikyta nereikalinga. Nepaisant to, vyresni kolegos V. Šatui draugiškai patarė pasilikti prie jos, nes vitražas yra laikinas. „Jie buvo teisūs. Vitražas bet kur nesižiūri, o štai paveikslėlį gali kur tik nori pakabinti. Be to, vitražas brangiai kainuoja, jam reikia iškilmingų erdvių“, – įsitikinęs tapybai likęs ištikimas V. Šatas, ją kadaise norėjęs iškeisti į... teatrą.

„Specialistų nuomone, teatralo duomenis – balsą, klausą, išvaizdą – tikrai turėjau. Džiaugiuosi, kad profesorius Vytautas Mackevičius atkalbėjo. Jis patikino, kad režisierius mane varinės kaip tik užsigeis: jeigu norės, vaidmenį duos, jeigu ne – neduos, tad teatre vaidinti spėsiu bet kada, o pirmiausia reikia baigti institutą. Troleibuse sutiktas aktorius Arnas Rosenas patvirtino, kad aktoriaus duona išties nepavydėtina. Man beišlipant jis garsiai retoriškai paklausė: „O kas liepė eiti į teatrą?“ Taip smagu paliko, kad nenuėjau į teatrą“, – dar ir šiandien džiūgauja pašnekovas.  

Pats V. Šatas nesigaili, kad tapo dailininku, nors jo tėvukas, kuris buvo pavyzdingiausias visame kaime, šiuo sprendimu nebuvo itin patenkintas: „Jis to nesakė, bet jutau, nes dailininko profesijos nelaikė rimta. Prisimenu, į namus parvežiau savo paveikslą. Jame nutapyta kaimo sodyba, pakrypusi tvora. Parvežęs pakabinau. Tėvas nieko nesakė. Paskui žiūriu: nebėra paveikslo! Tėvas nunešė į pašiūrę ir kažkur nušveitė, o paskui teištarė: „Mokeisi, mokeisi, o nieko iš tavęs nėra, tvora vis tiek kreiva!“ Anuomet kaimo žmogui tikrai buvo sunku įsivaizduoti, kur tokią pėckelynę dėti.“

Lengvas būdas išgarsėti

Be paveikslų, kraštietis yra tapęs ir freskas visuomeniniuose pastatuose Jurbarko, Biržų rajonuose. Išbandė save ir piešdamas karikatūras, nes jį traukė šis satyrinis žanras. V. Šatas juokauja, kad taip sovietmečiu galėjai lengviausiai išgarsėti, nors jis to visai netroško. Tačiau po to, kai jo karikatūras su nuotrauka išspausdino „Literatūra ir menas“, žmonės Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose ėmė jį atpažinti.

„Kartą nuvažiavome į Pakruojo rajoną, kur vyko Dailės dienos. Paskutinę dieną po vieną lipome į sceną pasirodyti žiūrovams. Vienas užlipa, kitas. Tada pakvietė mane. Salė prapliupo plojimais. Pasirodo, buvau garsenybė, nes to rajono laikraštis spausdindavo mano karikatūras“, –  juokiasi tapytojas. Jo karikatūras, šaržus, iliustracijas publikavo anuomet garsūs žurnalai: „Pergalė“, „Švyturys“, „Šluota“, „Nemunas“, „Ekrano naujienos“, „Jaunimo gretos“, „Gimtasis kraštas“,  „Literatūra ir menas“, „Kauno tiesa“ ir kiti.  

Iš viso dailininkas surengęs per 20 personalinių parodų. Savo pakilimu vadina Atgimimo laikotarpį: „Tada turėjau tiek užsakymų, kad net nespėdavau jų vykdyti. Vykstantieji į užsienį irgi prašydavo paveikslų. Dažniausiai – su Vilniaus vaizdais. Su užsakymais atvažiuodavo net naktį. Jau net nebesuskaičiuoju, kiek paveikslų iškeliavo į užsienį. Nors gyvenimas buvo labai įtemptas, jutau pakylėjimą, nes jaučiausi reikalingas.“ Vilniaus senamiestis dailininko darbuose išties labai svarbus – dažname paveiksle įžiūrime sostinės bažnyčių bokštus, siauras gatveles, kitus miesto fragmentus...

Piešimas kaip ritualas

Dabar V. Šatas jaučiasi labai patogiai ir netgi karališkai, nes turi studiją, kurioje gali dirbti. Sovietmečiu tokių sąlygų nebuvo, ko nepasakytum apie užsakymus. Jų nestigo. Dabartinė lietuvių dailės situacija, tapytojo nuomone, irgi pakitusi: jis prisipažįsta pastebintis daugiau paviršutiniškumo, niekų, menkaverčių dalykų. „Laisvė yra menininko sąžinės reikalas. Istorija atrenka, kas yra kas“, – įsitikinęs pašnekovas. Dabar galima pastebėti ir daugiau laisvųjų menininkų, atsidėjusių vien kūrybai, o sovietmečiu dailininkas būdavo priverstas dar kur nors dirbti, tad menas laikytas šalutine veikla.

V. Šatas sako, kad menininkas privalo save paskirti tik kūrybai. Tai kraštietis įrodo savo pavyzdžiu – kasdien bent po keletą valandų piešia. Jau metus priklauso Slaptųjų piešėjų draugijai, kurios nariai kaip studentai nuo spalio iki birželio pabaigos kiekvieną antradienį susirenka į studiją ir keturias valandas kone be perstojo piešia. Vasarą, kai nebūna užsiėmimų, dailininkas irgi paišo, tik gamtoje.