Jėzus keliaudamas su mokiniais, siekia perteikti jiems svarbiausius dalykus, todėl nenori, kad kiti tai žinotų. Jis kalba apie savo mirtį ir prisikėlimą ir šių dalykų nenori paskelbti plačiajai visuomenei. Kodėl Jėzus taip elgiasi? Anot biblistų, tai – Morkaus paslaptis.

Išties, už evangelisto Morkaus stovi apaštalas Petras, tas, kuris kartą labai aiškiai, taisyklingai išpažino, kad Jėzus yra Mesijas, tačiau vėliau jo išsigynė. Vadinasi, vien žinių nepakanka, norint išties būti Jėzaus mokiniu.

Kai Jėzus paklausia mokinių, apie ką šie kalbėjosi, dėl ko ginčijosi pakeliui, mokiniai susigėsta, nežinodami, ką atsakyti, nes ginčijosi apie tai, kuris iš jų didžiausias. Tai didysis paradoksas: Jėzus jiems kalba apie jo laukiantį skaudų likimą, apie „jo valandą“, o mokiniai užsiėmę savo reikalais.

Apie ką mes kalbėjomės savo savaitės kelyje: apie ką ginčijomės tarp savo šeimos narių, savo darbovietėse, su savo viršininku, vyru ar žmona?

Galbūt ir mes turėtume susigėsti: kas sekmadienį girdime Bažnyčioje apie svarbiausius dalykus – jau kelintą sekmadienį iš eilės Jėzus kalba apie savo mirtį ir prisikėlimą, bet mokiniai niekaip tos tiesos nesugeba priimti, ginčijasi apie tai, kas iš jų didžiausias. Eina paskui Jėzų ir ginčijasi, kuris iš jų yra pats įtakingiausias.

Pats Dievas į žmogaus širdį įdėjo troškimą būti didžiu, būti ypatingu – juk esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Kokia yra ta tikroji didybė Dievo akimis? 

Bernardinai.TV