Ilgesingai žiūriu į tolį arba žvelgiu gilyn į save norėdama nuraminti neramią širdį. Žvelgiu tolyn virš horizonto lyg norėdama pamatyti viltį. Širdis šaukiasi pilnatvės. Ji žino, kad gal ne į visus klausimus ras atsakymą, tačiau jai svarbu rasti Dievą. Kad galėtų nurimti, kad galėtų ilsėtis, kad galėtų pajusti amžinybės dvelksmą. Širdis gyvena Dievo viltimi. O aš turėčiau labiau pasitikėti savo širdimi ir pasirinkti ją savo vedle.

Širdis dažnai yra plėšoma į daugelį dalių, užimta įvairiais reikalais, o Dievas nustumtas į šalį. Širdis jaučia ilgesį, nes aš niekaip nerandu laiko atsistoti šalia Dievo. Pasimelsti Jam, užmegzti ryšį. Neužmezgus ryšio su savo Kūrėju, aš nesugebu užmegzti ryšiu ir su artimu, ir su pačia savimi. Visas mano gyvenimas slysta paviršiumi. Aš nesugebu išgyventi nei tikro džiaugsmo, nei tikro skausmo. Gyvenu lyg dalinį gyvenimą, lyg viena , svarbiausioji, gyvenimo dalis man būtų tabu. Lyg atskleistų tai, ko aš nenoriu. Kaip labai aš klystu, nes iš tikrųjų labiausiai klysta mano norai. Tai mano norai dažniausiai neturi jokio pagrindo nei prasmės. Ir tada prasideda beviltiškas jausmų blaškymasis. Nesugebu priimti kilusių jausmų. Gal tik liūdesį, kai jaučiuosi apleista. Iš tikrųjų aš nesu apleista, tačiau pati pasirenku vienatvę ir mano širdis stokoja susijungimo, atsidavimo. Širdies prigimtis yra atsiduoti. Mylėti. O aš verčiu širdį mylėti daiktus ir savo įnorius.

Mano širdis nori atsiliepti į Dievo kvietimą. Nes ji ieško To, kuris įdiegė joje meilę dieviškam pajautimui. Be Dievo visi atsakymai yra neteisingi arba netikslūs, neišsamūs ir klaidinantys. Tokie atsakymai iškelia daugiau klausimų, o širdis lieka tuščia, sausa, be paguodos. Kad mano širdžiai trūksta pilnatvės, jaučiu tvyrant įtampą ir mano dvasia nerami, be vietos ir be užuovėjos. Jeigu aš tikiu nemirtinga savo siela, suprantu, kad jai būtinas Dievo artumas. Mano sielos nemirtingumas yra Dievo namuose, kai aš ištikima Dievui. Kartais atrodo, kad su Dievu aš nutraukiu ryšius anksčiau negu apskritai juos užmezgu. Išankstinis nusistatymas, kad aš galiu gyventi be Dievo veda į niekur. Jeigu mano tikslas nėra Dievas, reiškia mano tikslo apskritai nėra. Yra užgaida, atnešanti man nusivylimą. O mano buvimas be Dievo yra lyg gyvenčiau apgaudama savo širdį. Sakydama, kad nieko negaliu jai duoti. Tikra tiesa – negaliu duoti be Dievo, nes pati aš nieko neturiu. Esu bedalė, kai neigiu dovanų Davėją.

O širdis jaučia, kad ją apgaudinėju. Kai nutyliu esminius dalykus ar smulkius niuansus. Širdžiai viskas svarbu. Ji priima viską, sugeria, paskui sudėlioja į vietas. O vietos širdis turi apsčiai. Tai kodėl man atrodo, kad tos vietos trūktų Dievui. Juk širdį aš apkraunu daug nesvarbesniais dalykais negu Dievas. Širdies skausmas ir ilgesys tampa juntami, kai aš nesigilinu, ko ji pati nori, ką ji rinktųsi, paskui ką eitų. Klausau savo egoistiškosios dalies, kai mano įnoriai ignoruoja vidinį troškimą būti užpildytam. Tą vidinį troškimą galiu numalšinti, kai keičiu gyvenimo kryptį klausydama širdies. Turiu žinoti, kad mano širdis renkasi geriausia. Ji sukurta Dievo ir Dievo ilgisi. Nors aš esu žemėje širdies gelmėje įrašytas Kūrėjo vardas. Ji stiebiasi į Dievą nors ją dažnai vedu šalin ir apkraunu daugybe beprasmių tikslų lyg turėčiau begalę laiko.

Laikas į nieką neatsižvelgdamas skuba ir jam lyg nesvarbu, ką tuo laiku veikiu. Tai turėtų būti svarbu man. Turiu protą, turiu įžvalgos, turiu mažesnės ar didesnės patirties. Žodžiu, aš galiu turėti viską, bet jei aš neturėsiu Dievo, bus mano visas kitas turėjimas tuščias ir beprasmis. Turėjimas kitų dalykų nei Dievas manęs neužpildys. Tai bus tik akimirkos pasitenkinimas, kuris baigsis, lyg jos būčiau ir neturėjusi. Tokioms akimirkoms iš tikrųjų  skiriu per daug laiko ir jėgų, o vertės jos neturi. Nes kas gali turėti didesnę vertę nei Dievo turėjimas savo širdyje. Gyvenimas tik Jam ir Juo. Nepasitenkinimas ir liūdesys manyje rodo, kad mano širdis alkana. Ji alksta Dievo meilės. Širdis be Dievo negali gyventi tokio gyvenimo, kokio ji verta. Žmogus vertas Dievo, nes Dievas mus atpirko, už mus mirė ir prisikėlė. Dievas pats parodė, kad aš verta Dievo meilės, ir ta meilė jau iš anksto yra padovanota Dievo man. Man tik reikia nenusigręžti nuo Dievo.

Mano širdis nenori stovėti pakelėje lyg elgeta ištiesusi ranką ir prašanti išmaldos iš pasaulio, kuris numeta tik trupinius, tik tai kas nereikalinga ir neturi išliekamosios vertės. Mano širdis ne elgeta. Dievas niekada nesielgia su manimi, kaip su elgeta. Jis duoda man neprašant. Jis žino, ko man reikia. O man būtų pravartu žinoti, ko man nereikia, geriau neeikvoti jėgų iliuziniams siekiams. Šiame pasaulyje gyvenu laikinai, bet nereiškia, kad turiu siekti, kas laikina, atvirkščiai  – turiu per savo laikinąjį laikotarpį siekti amžinųjų dalykų. Būtent tam laikas ir duotas. Todėl dabar ir yra laikas klausyti savo širdies. Ji yra nepasotinama tik tada, kai  nesiekiu Dievo artumo.

Širdžiai nėra kada žemėje ilsėtis. Ji kalba, ji siekia, ji primygtinai prašo. Prašo manęs nenuskriausti, neapvogti jos ir savęs pačios. Visada saugiausia ir išmintingiausia eiti Dievo nurodytu keliu, kada laikausi jo įsakymų, kada ugdau dorybes ir tikiu Dievo pažadais besąlygiškai, taip niekada nebūsiu suklaidinta ar apgauta. O širdis ilsėsis Dievo artumoje ir bus mano vidinis gyvenimas sklandus ir harmoningas. Širdis nebealks, nes paklausiau jos nuojautos, jos įrašyto giliai Dievo pažinimo. Su Dievu net nesvarbu žinoti, kur einu, svarbu eiti su Dievu, svarbu leisti savo širdžiai eiti su Dievu ir taip aš pareisiu namo, niekada nepaklysiu, o mano širdis garbins Dievą dabar ir, tikiuosi, visą amžinybę.