Ši Rugsėjo 1-oji nebuvo ypatinga. Mokytojai galėjo pasidžiaugti ne tik mokinių gėlėmis, bet ir didesniu politikų dėmesiu, pavyzdžiui, rašybos klaidų pilnu švietimo ministrės Audronės Pitrėnienės sveikinimu. Vieša paslaptis, kad šiandien ne viena mokykla yra tapusi balsų spausdinimo mechanizmu. Ir tai tikrai ne mokyklų kaltė, o veikiau jų mėginimas apsisaugoti nuo uždarymo, pasitelkiant bendradarbiavimą su politikais. Pastebima tendencija, kad šią strategiją ypač gerai yra įvaldę socialdemokratai, nors mėgėjų rasime kiekvienoje partijoje.  Deja, tenka pripažinti, kad šių išskaičiavimu paremtų draugysčių dažnai nepakanka, kad būtų sprendžiamos realios švietimo sistemos problemos. Dažnu atveju pati sistema netgi gadinama, primėtant visokio plauko svetimkūnių, kurie neatsižvelgiant į mūsų šalies kontekstą yra pateikiami kaip tobula panacėja. Kiekvienam aišku, kad vidurius laisvinančiais vaistais vėžio neišgydysi, bet, kai prabylame apie švietimo sistemą, ši banali išmintis pamirštama. O įvairius eksperimentus išgyvenanti mokykla yra priversta iš baimės tylėti ir sakyti, kad viskas yra puiku. Tai natūralu valstybėje, kurią persmelkusi baimės kultūra. Būtent todėl noriu aptarti vieną reiškinį, kuris nors ir iškyla įvairių popiergalių forma, tačiau netampa realia valstybės politika – mokytojo statuso visuomenėje grąžinimą į jam deramą garbingą vietą.

Mokytojai ne šventieji, bet ir ne veltėdžiai

Dažniausiai viešosiose diskusijose mes klaidžiojame tarp dviejų kraštutinumų. Viena vertus, kalbame apie visiškai sudarkytą ir nuvertintą mokytojo vietą visuomenėje, o kita vertus, juos greta kitų biudžetininkų pateikiame  kaip veltėdžius, kuriuos išlaikome iš savo mokesčių. Tiesa, tada bijome juos įvardyti mokytojais ir pridengiame biurokratų biudžetininkų vardu. Juk manipuliuoti biurokrato sąvoka yra daug lengviau nei policininko, gydytojo, mokytojo ar gaisrininko. Nors pastarieji šiuolaikinio viešojo administravimo yra priskiriami biurokratams, tačiau žmonių akyse užima visiškai kitą vietą. Žinoma, jeigu mums taip skaudu, kad mokytojams algas mokame iš biudžeto, tai padarykime visas mokyklas privačiomis ir mokėkime iš savo asmeninės kišenės.  Nepritariu nė vienam iš šių požiūrių. Pradėkime nuo to fakto, kad lygiai kaip ir bet kuri kita visuomenės grupė mokytojai taip pat nėra vienalytė bendruomenė. Čia galime atrasti daug specialistų, kurie puikiai dirba savo darbą ir prisideda prie sėkmingo mūsų valstybės vystymosi, bet taip pat ir tokių, kuriems jų darbas balansuoja ties atgrasumo riba. Mokytoju, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovu, tampama tiek iš pašaukimo, tiek ir iš atsitiktinumo bei paprasčiausio noro įgyti aukštąjį išsilavinimą ir pradėti dirbti. Žinoma, kad antroji grupė gali būti menkesni ir dėl šios priežasties mažiau paklausūs specialistai. Vis dėlto privalu suvokti, kad mokytojo statuso nusilpimas yra įvairių socialinių jėgų, veikiančių mūsų visuomenėje, padarinys. Juos ir aptarkime.

Nevykdoma šeimų švietimo politika

Mano įsitikinimu, pirmoji švietimo problema, kuri suduoda skaudų smūgį ir mokytojo statusui, yra absoliučiai nevykdoma švietimo šeimose politika. Šiandien dar labai stipriai gyvuoja absurdiškas požiūris, kad faktas, jog moku mylėtis, tarytum garantuoja, kad būsiu geras tėvas ar mama. Ne mūsų įgūdžiai lovoje, o meilė, vertybės ir psichologijos žinios lemia pradinį vaikų ugdymą šeimoje. Mes ne tik kad neskatiname tėvų mokytis psichologijos, bet ir griauname šeimą sakydami, kad šiais laikais viskas yra šeima. Šitaip mėginame prastumti partnerystės idėjas kaip laisvos ir tarsi pažangios visuomenės simbolį, o išties tik sumažiname moralės, kuri yra vienas kertinių pagarbos žmogui aspektų, o kartu ir mokytojui elementas. Jau nekalbant apie tai, kad partnerysčių legalizavimas ateityje gali virsti tokia pat yda, kaip anksčiau populiarus metodas susituokti, susilaukti vaiko ir fiktyviai išsiskirti bei teigti, kad esi vieniša mama bei pretenduoti į valstybės išmokas. Natūralu, kad eižėjant šeimai, kuri kartu yra ir pirmoji mokykla, bus vis sunkiau perduoti vaikams vertybes, kuriomis kelis tūkstančius metų buvo grindžiama Vakarų civilizacija. Šiandien viso šio proceso išraiška yra ne tik tūkstančiai atvejų, kai tėvas emigravęs ar dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Šie žingsniai dar pateisinami prastos ekonominės padėties ir žmogiško noro pasirūpinti savo šeima. Daug blogiau, kad tėvai vaikams į rankas įgrūda mobilųjį telefoną, planšetę ar nešiojamąjį kompiuterį šitaip „išspręsdami“ bendravimo su vaikais klausimą. Vėliau nusprendžiama, kad auklėjimu užsiims mokykla. Mes negalime tikėtis, kad vaikai bus pasiruošę mokyklai, jei juos ugdys planšetės bei išmanieji telefonai, o ne tėvai. Todėl turime situaciją, kai tėvai negerbia mokytojų, nes šie „nepateisina“ jų lūkesčių, o pastarieji pateisinti ir negali. Juk turi dirbti mokytojo, o ne tėvo darbą. Šitaip visi strateginiai planai tampa tinkami tik paplepėti, bet ne kurti pažangią valstybę. Taigi pirmasis žingsnis turėtų būti aktyvus ir savanoriškas tėvų psichologinis švietimas ir pripažinimas, kad neturime manipuliuoti šeima. Tai įgyvendinti labai paprasta. Tiesiog finansinė valstybės parama turėtų būti teikiama tada, kai tėvai išklauso bent trumpą šeimos psichologijos kursą.

Pervertiname technologijas

Be galo mėgstu šiuolaikines technologijas ir jų išplečiamas mokymosi galimybes. Dar niekada neturėjome galimybės klausytis Oksfordo, Harvardo bei kitų didžiųjų universitetų lektorių paskaitų, paspaudę vos kelis mygtukus. Tai nuostabi galimybė, papildanti knygų skaitymą. Deja, dalis visuomenės tai, kas yra dar vienas mokymosi šaltinis, pateikia kaip mokymosi alternatyvą. Vis dažniau nuskamba naivių pamąstymų: kam man mokytis, jei galiu pagooglinti. Akivaizdu ir tai, kad labai jauname amžiuje prie kompiuterio ar išmaniojo telefono daug laiko praleidę vaikai neišsiugdo meilės knygai, o gal netgi bet kuriai ilgalaikių pastangų reikalaujančiai veiklai. O, kaip žinome, noras greitai gauti rezultatą, paviršutiniškumas nėra nei rimto ekonomisto, nei gydytojo, nei bankininko ar verslininko savybė. Todėl nedozuodami laiko, praleidžiamo prie kompiuterio ar telefono, mes tikrai neišugdysime kūrybingų, kryptingų, raštingų asmenybių, o čia jau didžioji valstybės tragedija. Josephas Schumpeteris savo veikale „Kapitalizmas, socializmas, demokratija“ atskleidė, kad kapitalizmas yra kūrybinė destrukcija. Nauji išradimai išstumia iš rinkos senus. Karietas – automobiliai. Tikrai kūrybingas žmogus yra mokymosi ir procesų, varančių mūsų pasaulį, pasekmė, o ne googlinimo vaisius. Juk pastarasis neturi nieko bendro su gebėjimu vertinti informaciją. Tai puikiai atspindi ne tik stabiliai prastėjantys lietuvių skaitymo ir informacijos suvokimo įgūdžiai, bet ir dar XX a. Lietuvoje keltos lietuvių intelektualų diskusijos. Užtenka žvilgtelėti vien į tarpukario intelektualo Valentino Gustainio pastabą: „ Žmogaus galvojimo standartizavimas eina lygiagrečiai su pasaulio technikos padarinių pažanga.“ Mes tampame vis panašesni... Nyksta ne tik mūsų kultūriniai skirtumai bei tautinis sąmoningumas, kurį tarpukariu sugebėjo puoselėti ir įvertinti net ir liberalai, pavyzdžiui, Povilas Višinskis, bet ir realus kūrybiškumas. Čia ir atsakymas, kodėl stokojome europinio lygio intelektualų, o literatūros Nobelio premija dar tolimoje ateityje. Vis labiau tampame standartizuotais žmonėmis. Deja, jei ir toliau nuvertinsime mokslo teikiamą naudą ir tikėsime, kad mūsų kūrybiškumą lems bendrovė „Google“, o ne dvasinė branda, tada kalbėti apie mokytojo statuso kilimą bus ne tik beprasmiška, bet ir ciniška.

Pervertiname pinigus

Sutinku, kad gyvename kapitalizme ir, nors šių metų balandžio mėnesį Tarptautinis valiutos fondas mūsų šalį priskyrė prie ekonomiškai išsivysčiusių, iki Anglijos ar JAV dar tolokai. Vis dėlto tai nereiškia, kad visa ko centras yra tik ekonomika ir finansai. Tol, kol galvosime tik apie pinigus, tikėtis, kad mokytojo statusas kils, bus neverta. Kadaise turguje rūbus pardavinėję veikėjai juokdavosi iš intelektualų, nes šių algos būdavo kelis kartus mažesnės. Dabar kartais tokį patį vaizdą galime regėti stebėdami kai kuriuos statybininkus ar kitus nekvalifikuotus darbininkus. Jie teigia, kad yra svarbesni, nes ir be mokslo uždirba daugiau, Nors per ekonomines krizes ši arogancija dažniausiai subliūkšta, tačiau vis atgyjanti tokio pobūdžio mąstysena pakerta pagarbą mokytojui. Na, o jei negerbia tėvai, tai apie vaikų pagarbą kalbėti tampa dar sunkiau. Tai vienas iš atvejų, kai tikrai galime pasimokyti iš Vakarų valstybių, kuriose pagarba profesijai siejama ne tik su alga, bet ir su aiškia nauda visuomenei.

Popierizmo spąstuose miršta pažanga

Šiandien pedagogai yra dusinami beprasmio popierizmo. Šitaip sukuriama paradoksali situacija, kai mokyklos yra priverstos tarpusavyje konkuruoti dėl moksleivių, bet joms nesuteikiama pakankamai laiko ir galimybių tuo užsiimti. Natūralu, kad tarp popierių paskendęs mokytojas turi mažau laiko parengti mokomąsias užduotis ir šitaip ne tik tobulinti mokymo kokybę, bet ir skatinti pagarbą savo profesijai. Mokyklose tarytum išnyksta garsiojo italo ekonomisto ir sociologo Vilfredo Pareto dėsnis, kuris teigia, jog 20 % mūsų darbo nulemia 80 % rezultato. Norėdamas būti efektyvus, turi susitelkti į pagrindines savo užduotis, o kitas gali atidėti į šoną. Apgailėtina, kad dar nesusipratome, jog kol neleisime mokytojams mokyti vaikų, tol švietimo sistemoje pažangos nematysime. O be pastarojo tikėtis, kad bus gerbiami mokytojai, irgi neverta. Visuomenė tiesiog suvers visas kaltes pedagogams.

Reforma be vizijos

Kadangi švietimo sistemos efektyvumas veikia ir pagarbą mokytojams, galime drąsiai teigti, jog veiksmingos inovacijos gali sugrąžinti pagarbą mokytojui, o neapgalvotos pribaigti jos likučius. Šiandien mes mėginame diegti aktyviuosius ir toje pačioje Skandinavijoje pasenusius metodus, užuot atkreipę dėmesį į jų rekomendacijas. Tokį elgesį gali paaiškinti paprasčiausia savigarbos stoka. Aklai kopijuodami užsienio valstybių sprendimus ir vykdydami copy paste politiką mes teigiame, kad nieko negalime sukurti savito ir perduoti kitoms šalims. Čia iškyla didžiulis užsienio valstybių šlovinimas ir teigimas, kad reikia mokytis tik iš jų. Visgi šios pamokos, nors ir turėtų, nė iš tolo neprimena tų pamokų, kurias iš JAV parsigabeno didysis prancūzų mąstytojas ir politikas Alexis de Tocqueville. Filosofo pastabos atgulė į veikalą, pavadintą „Apie demokratiją Amerikoje“ ir virtusį vienu svarbiausių filosofinių darbų. Viena iš minčių, kurias mums paliko šis mąstytojas, yra požiūris, kad turime perimti vertingus mąstymo principus, o ne vykdyti copy paste pobūdžio politiką. Tol, kol neanalizuosime ir kritiškai neįvertinsime reformų pritaikomumo mūsų kultūrai, tol sistema buksuos, o su ja ir pagarba mokytojui.

Pagarba mokytojui nelengvas siekis

Vienas iš pagrindinių tikslų, kurių siekiau šiuo straipsniu, buvo parodyti, kad pagarba mokytojui nebus taip lengvai įgyvendinamas tikslas, kaip šiandien dalis politikų mėgina įsikalbėti. Mokytojo vaidmuo visuomenėje yra tam tikras įvairų problemų padarinys. Nuo mūsų gebėjimo jas išspręsti ir priklausys, kaip mes vertinsime mokytojus ir kur link vystysis Lietuva. Juk visi norime, kad mūsų vaikus mokytų gabūs, kūrybingi, savo gyvenimu ir darbu patenkinti žmonės – suteikime jiems šią galimybę neužkraudami savo pareigų, popierizmo ir suteikdami materialinių galimybių gyventi ne nuo algos iki algos.