Pasak religijos filosofo Thomas‘o Mertono, nė vienas žmogus nėra sala.

Viename iš pasaulio didmiesčių šiandien prisėdau ant suolelio, šalia vaikino iš Sirijos. Jis skaitė būtent T. Mertono knygą. Pasikalbėjome, trumpai papasakojau Rytų Europos emigrantų likimą nuo didžiųjų XX amžiaus Europos sukrėtimų iki dabar.

Iš Lietuvos pasitraukusieji Antrojo pasaulinio karo metu ir pokariu paliko tradicinės gyvenimo tvarkos kaimą, nedidelius miestelius ir tarpukariu vos spėjusį modernėti Kauną. Karo pabėgėliai dar jautė bendruomenės trauką, juos jungė bendras laikas, erdvė ir likimas. Tos pačios šaknys – panašios ir egzilinės būsenos. Šiomis dienomis išvažiuojantieji iš Lietuvos jau nesaistomi tradicinės tvarkos. Daugeliui jau nebetenka susidurti su civilizacijos griuvėsiais – kur kas didesni vidiniai griuvėsiai: gimtosios kalbos ilgesys ir spengianti tyla.

Ką tik palikęs Lietuvą, išgyvenu tokią būseną: stovėdamas Vakarų didmiesčio kryžkelėje, esu „čia“ ir „dabar“, su visais galimais pasirinkimais ir atsakomybe už save ir vietą, kurioje atsidūriau.

Vėliau pamažu man ima rūpėti kiti žmonės, jų rūpesčiai, imu pamiršti save vardan kito, kad pastarasis pamirštų save vardan manęs. Abipusis subjektyvumas sukuria socialinį objektyvumą. Įsigyvenu naujoje, kur rasiniai, religiniai ar politinių pažiūrų skirtumai ne atriboja, o paskatina gyventi kartu ir kurti bendrąjį gėrį.

Netrukus imu padėti žmonėms susikalbėti: pradedu nuo praeivių, kurie klausia kelio. Nesakau, kaip mėgsta žaisti italai, kad kelias į bet kurią vietą visada yra tiesus. Tiesiog sakau tiesą ir apie kelią iki kavinės, ir apie kelią iki šventovės. Pasidalyti tikrai yra kuo: ir tautos istorija, ir asmeninėmis patirtimis – pradedant nuo pirmosios vaikystės knygos lietuvių kalba skaitymo įspūdžių ir baigiant Oskaro Koršunovo spektaklio „Išvarymas“ šokiruojančiu estetiniu išgyvenimu. Pamažu pradedu suprasti, kad kiekvienas asmeninis sukrėtimas vedė į tą būseną, kurią jaučiu dabar – viskas buvo reikalinga ir gera. Kaip sako Jonas Mekas, gyvenimas tęsiasi! Visos patirtys kuria pilnatvę, kiekvieno sutikto žmogaus šypsena ar baimė akyse atgyja, nes niekas nėra prarasta. Emigracija ar, kaip dabar įprasta sakyti, „tik migracija“ leidžia daug giliau ir tikriau susigrąžinti savo praeitį nuo pat ankstyvosios vaikystės. Prarastasis laikas virsta atrastuoju – viskas susilieja ir nebėra vidinių dramų, lūžių ir nevilties.

Geriausias vaistas nuo vidinės kančios yra muzika. Norėdamas pamaloninti Osmanį, prisimenu puikias tunisiečio Anouaro Brahemo melodijas, ir Osmanis suklūsta – jam mano sentimentai arabų pasauliui kur kas įdomesni nei lietuviškoji nostalgija. Aišku, Osmanis klausėsi mano pasakojimo gana atidžiai, tačiau, kaip ir būdinga iš pietų valstybių atvykusiems žmonėms, kartu ir atsipalaidavęs, viską priėmė ramiai ir truputį ironiškai šypsodamasis – jo patirtys visai kitokios.

Religinis karas mano bičiulį privertė palikti Siriją ir mylimąją, kurią jau ruošėsi vesti. Pritrūko pinigų kartu vykti į Olandiją. Osmaniui kur kas labiau rūpi mylimosios Nadir, nei tėvynės ilgesys. Todėl ir T. Mertono knyga jo rankose manęs nė kiek nestebina – kai nėra artimo žmogaus, geriausias pašnekesys tuomet yra puslapio raidės, kurias akys seka ne mažiau šviečiančiai, nei žiūrint į mylimosios akis.

Ilgus šimtmečius besitęsiantys karai arabų pasaulyje Osmanį verčia kariauti pirmiausia prieš save patį. Sutinku su juo – didžiausias žmogaus oponentas visada yra jis pats sau. Išvengęs tarnybos sirų kariuomenėje, Osmanis pasmerkė save vidiniam karui. Ir nežinia, kas geriau – ar mirti nuo kulkos, ar kasdien graužti save, besitikint pralaužti civilizacines perskyras. Net nebūdamas krikščionis, bičiulis iš Sirijos sutinka su manimi, jog svarbiausi gyvenimo pagrindai yra tikėjimas, viltis ir meilė. Osmanio, kaip ir daugelio migrantų iš musulmoniškų kraštų, tikėjimas Alachu žlugo. Jam lieka tik meilės, kuri nepaiso atstumų, viltis. Osmanis niekada nebus pasaulio piliečiu, nors turbūt dar ilgai neturės namų: po savaitės skris į Belgiją, ten tikėdamasis pagalbos, padėsiančios vėl išvysti Nadir.

Paprašau Osmanio tarti bent kelis sakinius arabiškai ir nustembu, jog pagal intonaciją beveik suprantu, ką jis sako: net trumpas pokalbis tarp visiškai nepažįstamų žmonių netikėtai suartina, abiejų šaknys tampa artimesnės. Kol Osmanis, azarto pagautas vis dar kalba arabiškai, nukrypstu į apmąstymus apie Babilono bokštą ir bendrą visų mūsų, vaikščiojančių šia žeme, kilmę. Netrukus pertraukiu Osmanį ir padeklamuoju vieną iš Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“. Osmanis angliškai beveik pakartoja lietuviško teksto mintis. Osmanis atsako tuo pačiu – dalijasi sirų religinės poezijos skaitymo įspaudais savo atminties drobėje. Prisimena savo tėvą ir motiną, kurie jam išvykstant neverkė, tačiau laimino būsimąjį kelią, kuris tikrai nėra lengvas.

Staiga supratau, kodėl prisėdau šalia Osmanio – juk pirmiausiai susidomėjau T. Mertono knyga, kurios lietuviškąjį vertimą palikau gimtajame mieste.

Netrukus Osmanis pakilo nuo suolelio, ištiesė ranką ir pasakė, kad Viešpaties keliai nežinomi – gal kada nors susitiksime, nes nesame salos, esame skirtingi pasauliai viename pasaulyje.