Seniai pastebėta, kad ezoterika gana dažnai „programuoja“ žmogų. Tokio programavimo tikslas yra tiek dvasiškai, tiek psichologiškai paveikti žmogų, visą jo mąstymą, elgesį, psichologiją bei informacijos suvokimą. Toks programavimas vyksta nuolatos, į pagalbą pasitelkiant žmonių neišmanymą. Pavyzdžiui, kas iš mūsų išmano kvantinę fiziką? Abejoju, kad tokių daug atsiras, bet štai atsiranda tokia kvantinė medicina, o tada mes, neišmanantieji, galvojame, kad tai labai rimta gydymo praktika. Arba ta pati homeopatija, kuria daug kas pasitiki, nors tai tėra pseudomokslinės medicinos, kuri veikia nebent dėl placebo efekto. Tačiau žmonės dėl savo neišmanymo papuola ant tokio kabliuko, o tada jau su jo mąstymu daryk, ką tik nori, jis lengvai pasiduos. Gerai, jei kabliukas tik per kišenę kirto, o juk būna ir baisesnių dalykų, kada programavimas visiškai suėda žmogaus gyvenimą bei santykius su artimaisiais.

Daug kas priklauso nuo to, kokių žinių krauname savo galvon. Dažnai mes patys nepastebime, kad vykdome visokias programas, apie kurių egzistavimą net neįtariame. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokia informacija tave pasiekia, dar svarbiau yra ją kvestionuoti. Taip bus siekiama sąmoningumo ir bus lengviau atsispirti įvairiam programavimui. Kaip rašė stačiatikių diakonas Kurajevas: „Tikėjimas – tai mano asmeninė reakcija į žinias, kurias aš gavau“ (Когда небо становится ближе, p. 53), tad iš savo reakcijos į informaciją gana lengvai galite pasitikrinti, ar esate užprogramuotas robotas, ar laisvas žmogus.

Ezoterika kaip niekas kitas siekia programavimo. Tai jos firminė etiketė, kurios, deja, daug kas nepastebi. Didelė dalis žmonių patys leidžiasi programuojami. Ezoterikoje juk negalima kvestionuoti savo guru. Per tokį savotišką nubukinimą ezoterika suvaržo žmogaus laisvę, o įdiegta programa dažnai žmonėms sukelia priklausomybę. Patyrinėję ir savo aplinkoje rastumėte ne vieną, turintį ezoterinio pobūdžio priklausomybių, kurios gali pasireikšti prietarų, kasdienių horoskopų skaitymu, keistų ritualų atlikimu. Keisčiausia tai, kad tokie žmonės nejaučia, jog jau yra iki ausų įklimpę į programos vykdymą, ir negali nė vieno rimtesnio sprendimo priimti, prieš tai nepasikonsultavę su būrėja ar kokiu kitu orakulu.

Toks programavimas yra kardinaliai priešingas religinei tradicijai, kuri palieka žmogui laisvę daryti klaidų ir jas taisyti. Ezoterikoje kiekviena klaida dažnai suvokiama kaip stabdis į tobulėjimą ar net tapimą dievu. Tokia programa apkraunama įvairiais dvasiniais prietarais, pavyzdžiui, jei vartoji kokius nors vaistus tokius kaip antidepresantai, tada tavo programa yra blokuojama, ir su anapusinėmis jėgomis tu nesusisieksi, net turėdamas didžiausią troškimą, o ir žadamų slėpiningų galių nesugebėsi panaudoti. Religijų dvasinė patirtis rodo priešingai. Nesvarbu, ką tu vartoji ar koks paklydęs esi, visada gali užmegzti kontaktą su anapusybe per maldą, atgailą ar ritualą.

Kaip kadaise pažymėjo religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, tokį programavimą priešpriešindamas katalikiškai tradicijai: katalikybė „neįjungia žmoguje programos. Ji duoda jam priesakus, kuriuos žmogus, būdamas laisvas ir nepriklausomas, laužys daug kartų, daug kentės, daug prisidirbs, bet tai bus jo asmeninis patyrimas. Asmeninis ir nepakartojamas. Jėzus Kristus – ne programa“ (Naujojo atgimimo išvakarės, p. 77). Toks yra kiekvieno tikinčiojo augimas. Įdomu tai, kad religija apsaugo žmogų nuo nepagrįstų tikėjimų prietarais ir kitokiais keistais dalykais. Religija siekia tikinčiojo sąmoningumo, o ezoterika pasiglemžia žmogaus laisvę. Žinoma, kiekvienas ezoterikas puls dievagotis, kad jis yra laisvas ir skiriasi nuo tikinčiojo slėpininguoju gnosis, t. y. jis žino. Tačiau kokios tai žinios? Paprastai visos tos žinios yra iškraipytas įvairių religijų ir filosofijų kokteilis.

Įdomu tai, jog tokio programavimo pasekėjas išties bijo tą programą sulaužyti ir duos ranką nukirsti, kad jokio programavimo nėra, tačiau yra konkrečios taisyklės, kurių nevalia laužyti. O tikintysis jas dažnai laužo suvokdamas, jog tai jo dvasinė kelionė, o ne siekimas palypėti dar vienu dvasinio tobulėjimo laipteliu. Tikintysis nematuoja savo tikėjimo dvasinėmis pakopomis ir medaliais baigtų kursų pažymėjimų pavidalu. Žinoma, pasitaiko ir tikinčiųjų, kurie randa būdų religiškai užsiprogamuoti, tokius paprastai mes vadiname fanatikais, o fanatizmas, kaip žinome, yra iškreipta religingumo forma. Tokie religiškai užsiprogramavę asmenys greičiausiai nelabai supranta savo išpažįstamo tikėjimo esmę, na, bent jau kiek pats buvau sutikęs tokių – visi buvo toli nuo tikrojo tikėjimo.

Ezoterikas savo programą bando užglostyti įvairiomis pseudodvasinėmis praktikomis ir pseudofilosofijomis, kurias jis laiko itin autentiškomis, nors pasigilinus, pasirodo, jog tai iškreiptas koks nors senųjų religijų mokymas, atmėžtas su kokio nors magijos didžiūno gautais apreiškimais. Čia geras pavyzdys būtų teosofija, kurioje sudėtas iškraipytas įvairių religijų dvasinis mokymas, ir tokių veikėjų kaip Jelena Blavackaja nežinia iš kokių jėgų gauti apreiškimai. Labiau apsišvietusiam asmeniui iškart tampa aišku, iš kokio kokteilio jie padaryti. Vėlgi tas pats Beresnevičius labai puikiai tai iliustruoja tokiu palyginimu: „Schopenhauerio (30 gramų), Vedantos filosofijos (60 gramų), šamanizmo (40 gramų), Nietzsche‘ės (10 gramų) krikščionybės ir budizmo po 30 gramų (šie ingredientai, prieš dedant į kokteilį, gerai išmaišytini). Papuošti galima Egipto išmintimi (Hermis, Totas), norint – Lotosu. Kokteilis gatavas. Skanu?“ (Ne apie tai mano dūzgelė, p. 218–219). Tokiu ar panašiu kokteiliu vaišinasi, o gal net ir maitinasi didžioji dalis ezoterikos pasekėjų. Kur jis veda? Na, pažiūrėjus į didžiųjų magijos adeptų tokių kaip Alisteris Crowley gyvenimo pabaigą, viskas tarsi tampa aišku. Kai matai, jog žmogus apsiskelbęs Megaterionu, t. y. didžiuoju Apokalipsės žvėrimi, tapęs visišku narkomanu miršta psichiatrinėje ligoninėje, klausimų net nekyla, kad viskas nukeliauja į dvasinę išvietę. Deja, tokių pavyzdžių galima rasti ne vieną ir ne du.

O ką religija? Religija šiuo atveju turi didelę, dažnai kelių tūkstantmečių dvasinės teologijos ir praktikos patirtį, kuri būdama laiko patikrinta apsaugo tikintįjį nuo nesąmonių darymo. Įvairios ezoterikos kryptys geriausiu atveju teturi kelių dešimtmečių ar maksimaliai gero šimtmečio patirtį, kuri, nebūdama laiko patikrinta, dažnai sužaloja žmogaus gyvenimą. Žinoma, ezoterikos mėgėjai pradės sakyti, kad vienai ar kitai ezoterikos mokyklai yra šimtai ar net tūkstančiai metų, bet, panagrinėjus išsamiau, pasirodo, kad tas mokymas neturi su tokia gilia senove nieko bendra. Čia pavyzdys būtų Gardnerio įkurtas neopagoniškas Wicca judėjimas, kuris teigia, jog siekia senovės druidų ar net antikinio Dianos kulto laikus. Tačiau išsamesnis tyrimas iškart parodys, kad tai tik skambūs žodžiai, ne daug ką turintys bendra su tikruoju senovės paveldu. Tokie judėjimai ir neoreligijos neturi ryšio su senove, nes būna dirbtinai sukurtos charizmatiško vadovo, o kiti tiesiog vykdo programą.

Ezoterinėje terpėje, norime to ar nenorime, tikime ar netikime, programavimas veikia visu pajėgumu. Žinoma, ne visada tas programavimas daromas sąmoningai, kartais jo nebūna aktyviu pavidalu, tačiau net ir tokiu atveju žmogus siekia užsiprogramuoti. Nuėjęs pas būrėją ar išgirdęs pranašystę, žmogus užsiprogramuoja.

Jei kada nors lankėtės pas būrėjus, kortų metikus, skaitėte savo Zodiako ženklo horoskopą, kad ir tą laikraštinį, kurį daug kas paskaito tik juoko dėlei, turbūt pastebėjote – pranašystės dažnai yra linkusios išsipildyti. Tai, jog tokios pranašystės išsipildo, dažnam ezoterikos gerbėjui būna stipriausias argumentas prieš skeptikus ar ezoterikos kritikus.

Ir taip, tai atrodo svarus argumentas, jei ne vienas „bet“. Praėjusiame šimtmetyje psichologas Robertas Rozentalis atrado psichologinį efektą, kurio dėka pranašystės yra linkusios išsipildyti. Čia nėra jokios mistikos, mus tokiu atveju veikia vadinamasis Pigmaliono (arba Rozentalio) efektas.

Pigmaliono efektas yra psichologinis fenomenas, kurio metu asmens tikėjimasis pranašystės išsipildymu nulemia pastarojo veiksmus bei aplinkos įvykių interpretacijas, surandant ar sukuriant priežastinius ryšius, į kuriuos kitomis sąlygomis net nebūtų atkreiptas dėmesys. Veikiant Pigmaliono efektui, asmuo būna linkęs nesąmoningai elgtis taip, kad įgyvendintų pranašystę. Taip pat jis pradeda aplinkos veiksnius interpretuoti, pritempdamas prie pranašystės reikšmės. Tokio pobūdžio užsiprogramavimas ypač reiškiasi ezoterinėje terpėje. Kuo labiau žmogus įsitraukęs į tikėjimą pranašystėmis, tuo jis labiau pasiduos nesąmoningam norui ją išpildyti. Pigmaliono efektas daro įtaką mūsų socialiniam suvokimui. Atsiranda selektyvus įvykių ir jų priežasčių suvokimas, išsirenkant tik tai, kas atitinka pranašystės išsipildymą, visa kita informacija tiesiog ignoruojama. Negana to, jei tokiam užsiprogramavusiam bandysi parodyti, kad jis vykdo programą, jis mažų mažiausia tavimi nepatikės.

Ko gero, kiekvienas esame girdėjęs, jog būtinai atsitinka tai, ko tikiesi. Tai iš dalies yra tiesa, nes išties labai dažnai atsitinka tai, ko tikiesi, bet toli gražu ne visada dėl kokių nors mistinių priežasčių. Taip įvyksta dėl elementarios mūsų psichologijos. Pigmaliono efekto principais yra grindžiama visa vadinamoji pozityvaus mąstymo magija (pvz., filmas/knyga The Secret). Žinoma, pozityvaus mąstymo magija tai grindžia visokiomis mistinėmis jėgomis, tačiau realiai visa tai tėra Pigmaliono efekto nuopelnas, tikėtojo vykdoma programa. Žmogus, viena vertus, užsiprogramuoja ir vykdo programą, o kita vertus, pritempia viską, kas vyksta aplink, prie tos pačios programos, tada žavisi, kokie stebuklai vyksta jo gyvenime, na, o vėliau dar labiau klimpsta į programą. Tad ir susidaro toks užsuktas ratas, iš kurio vėliau būna sudėtinga ištrūkti. Kartais ištrūkti nepavyksta daug metų, ir paprastai neapsieinama be specialisto pagalbos. Tad raginu sekti viską, kas vyksta aplink, sekti, kokią informaciją jūs gaunate, kiek pasiduodate programoms.