Specialiai Bernardinai.lt iš Jeruzalės

Kustodijos vartai Jeruzalės Senamiesčio Krikščionių kvartale.

Nuo spalio pradžios Jeruzalę krečia nauja smurto banga: bene kasdien pranešama apie atakas peiliais ir šautuvais, žydų ir palestiniečių žuvusiuosius bei sužeistuosius. Senamiestis virtęs žmonių dykuma, kurioje vaikštinėja tik turistai bei uniformuoti Izraelio kareiviai.

Krikščionių kvartale, kur įsikūrusi Šventosios Žemės pranciškonų Kustodija*, atmosfera kiek ramesnė, tačiau įtempta. „Per dvidešimt penkerius čia praleistus metus nesu matęs tokios stiprios neapykantos“, – išskirtiniame interviu „Bernardinai.lt“ teigė Kustodijos vadovas br. Pierbattista Pizzaballa OFM. Ją įveikti, pasak Kustodo, galime tik vienu ginklu: dalijantis širdyje patirtu gyvenimu.

Kokią Jeruzalę Jūs matote šiandien?

Nenoriu pasirodyti ciniškas, tačiau labiausiai nerimauju ne dėl pastarųjų savaičių atakų peiliu bei žudynių – nors jos, žinoma, yra rimta problema – tačiau tai ne pirmas kartas ir, deja, ne paskutinis. Aš nerimauju dėl neapykantos, tos gilios neapykantos, kuri ir yra šių įvykių priežastis.

Jeruzalės ateitis negali būti atskirta nuo tos realybės, kuri šiandien yra: žydai, musulmonai ir krikščionys, arabai ir izraeliečiai, yra pasmerkti gyventi kartu. Jokio kito pasirinkimo nėra. O ta neapykanta viską labai sujaukia. Per dvidešimt penkerius čia praleistus metus nesu matęs tokios stiprios neapykantos. Neapykantos ir baimės.

Tačiau baimė ir neapykanta juk susijusios?

Žinoma.

Iš kur jos kyla?

Religinis elementas visad buvo netoliese, tačiau viršų vis imdavo politinis: okupacija, Siena, sienos, valstybės, visi šie dalykai. Dabar apie tai girdime labai mažai. Religinis elementas tapo įrankiu neapykantai kurstyti ir skatinti.

Kaip dabartinė situacija veikia Jūsų darbą ir veiklą?

Visi esame į šią situaciją įvelti, niekas nelieka nuošalyje. Tačiau mes, krikščionys, nesame tiesioginis taikinys. Tiesa, dar visai neseniai ir mums pasitaikė smurto bei neapykantos išpuolių – Tabhos bažnyčios padegimas [Tabha – „Duonos ir žuvies“ vietovė prie Tiberijo/Galilėjos ežero, kurioje, pasak Biblijos, įvyko padauginimo stebuklas; š.m. liepos mėnesį liepsnos sunaikino bažnyčios vidų ir stogą – aut.past.] ar antikrikščioniški užrašai ant Siono kalvos – tačiau palyginti su tuo, kas vyksta tarp žydų ir musulmonų, tos atakos yra nedidelės.

Mums, Šventosios Žemės Kustodijai, dirbti šiuo metu yra sudėtinga. Piligrimai masiškai atšaukia iš anksto suplanuotas keliones į Šventąją Žemę; vietinės krikščionių bendruomenės nariai negali laisvai mieste judėti, juos sukausčiusi baimė, tad jie lieka namuose. Visa mūsų veikla sulėtėjo.

Piligrimai bijosi atvykti?

Be abejo. Net jei mes juos ir tikiname, kad krikščionių piligrimams jokio pavojaus nėra, per televizorių jie mato tai, ką mato. Prieš vaizdą jokie žodžiai kovoti negali. Net ir milijonas žodžių neįtikins, kad jiems čia saugu.

Tokiame kontekste, ar bijotės daugiau tiesioginių atakų prieš Jeruzalės krikščionių bendruomenę?

Kol kas ne. Tačiau nerimo yra. Kaip minėjau, dabartinė įtampa yra religinės kilmės, o su laiku į tokias kovas neišvengiamai įtraukiami visi. Šiuo metu pagrindinis taikinys yra žydai ir musulmonai, tačiau tik laiko klausimas, kol ateis ir mūsų eilė. Dėl to man neramu, tačiau labai tikiuosi, kad esu prastas pranašas!

O ar saugios krikščionių šventosios vietos?

Iki šiol jos tikrai saugios. Pasitaikė nedidelių smurtinių epizodų, tačiau jų gali nutikti bet kur pasaulyje. Kita vertus, faktas tas, kad mūsų šventosiose vietose nėra jokių kontrolės mechanizmų: įeiti gali bet kas. Aš, kaip atsakingas asmuo, savęs klausiu, ar nevertėtų tokios mūsų politikos keisti. Tikrai nežinau, ar sargybiniai, ar kitokie metodai užtikrintų saugumą – dėl to ir kalbamės, diskutuojame, turime pasitarti su ekspertais. O jei nuspręsime imtis kokių nors priemonių, turime būti labai atsargūs: būtina gerbti šventųjų vietų pobūdį, jos negali virsti patikros postais. Tačiau kol kas jos tikrai atviros ir saugios. Mūsų nereikšmingumas mus apsaugo: niekam nekyla mintis užpulti mūsų šventųjų vietų. Nesame didžiojo žaidimo dalis.

Nemanau, kad esate nereikšmingi…

Vietiniams esame. Krikščionys sudaro ne daugiau nei 1 proc. vietinių gyventojų. Nesame jokio dominuojančio naratyvo dalis; žinome, turime savą, o krikščionių buvimą ir gyvavimą Jeruzalėje aš suvokiu kaip svarbią šio miesto identiteto dalį. Tačiau žvelgiant praktiškai, nesame tokie įtakingi: eiliniai žydai ir musulmonai apie mus per daug negalvoja ir sau galvos dėl mūsų nesuka.

Tai Jums į naudą

Šiuo metu tikrai į naudą! [juokiasi] Manau, būtent todėl iki šiol esame saugūs.

Ar galite pateikti situacijos analizę iš pranciškonų perspektyvos?

Pastarųjų savaičių smurto ir įtampos priežastis yra ginčas dėl religinių vietų, kurios yra šventos ir žydams, ir musulmonams [turima omenyje Al-Aksos mečetė ir Šventyklos kalnas – aut.past.]. Šis konfliktas tapo prizme, per kurią abi pusės viena kitą mato: esą viena pusė kelia grėsmę kitos egzistencijai, ir atvirkščiai. Tokie nusistatymai neturi nieko bendra su pranciškonų požiūriu. Mums, krikščionims pranciškonams, yra visiškai aišku, kad įvairovė, kad „kitas“ nėra grėsmė, nėra mano identiteto neigimas. Kitaip tariant, „kito“ identitetas neneigia manojo. Žinoma, tai nereiškia, kad visi esame vienodi – tikrai ne; turime skirtumų ir juos dera gerbti. Tai nereiškia ir, kad turime visais klausimais sutarti – ne; tačiau turime vienas kitą gerbti. Tą ir stengiamės daryti, tačiau, deja, mūsų naratyvas, mūsų požiūris nėra girdimas nė vienos iš tų dviejų didelių grupių.

Šventosios Žemės Kustodijos kalendorius, kuriame datos užrašytos pagal įvairių religijų bei krikščioniškųjų denominacijų skaičiavimus.

Žinote, norisi sielą apraminti. Žiūrint žinias, gatvėje jaučiant įtampą, darosi sunku ant širdies.

Žinoma. Visas šis smurtas ir neapykanta duria giliai į širdį. Mums, pranciškonams, Golgotos kalnas [ant kurio Jėzus buvo nukryžiuotas] nėra tik priminimas to, kas buvo; tai ir tų įvykių liudijimo išsaugojimas. Golgota nėra tik mirtis ir kančia – Golgota yra ir atleidimas, savęs bei gyvenimo atidavimas. Į realybę turime žiūrėti ne tik žmogaus akimis, bet ir širdimi. O jei širdyje turi gyvenimo, jei esi patyręs gyvenimą savo širdyje, privalai neapykantos kupiną realybę vertinti per širdies prizmę. Neapykanta yra tam tikra mirtis. Tačiau mes sugebame vidury karo matyti gyvenimą, jei jo turime širdyje. Norime kurti kažką teigiamo, nepulti į neviltį, nepasiduoti. Niekad. Tai – vienintelis dalykas, kurį galime padaryti.

Tačiau jei neapykanta yra mirtis, kaip kovoti su mirtimi?

Gyvenimu. Krikščionys tikime į Prisikėlimą. Gyvenimą savo širdyje turime panaudoti prikėlimui gyvenimui tų, kuriuos laikome viduje mirusiais. Negalime nustoti jų mylėti ir jais tikėti; privalome atkurti sulaužytus santykius. Neapykanta santykius marina, tad juos reikia vis iš naujo atkurti.

Abu puikiai žinome, kad praktiškai tai įgyvendinti labai sudėtinga.

Sudėtinga, bet įmanoma. Ir praeityje, ir dabartyje turime daugybę pavyzdžių, kurie įrodo, kad tikrai įmanoma. Mes nesustojame. Visko palikę nepabėgame. Liekame čia ir tęsiame savo veiklą.

Kaip paruošti save gyvenimo kovai su mirtimi?

Vieno atsakymo nėra. Kiekvienas turi motyvų atrasti savyje. Europoje turime du kultūrinius modelius: Uliso [lotyniškas Odisėjo vardas – aut.past.] ir Abraomo. Jie yra vienas kito priešingybė. Ulisas privalo įveikti daugybę sunkumų, problemų, kelionių; jo tikslas – grįžti namo ir atkurti savo gyvenimą, atkurti tai, kas buvo. Abraomo situacija priešinga: jis negrįžo namo. Jis turėjo namus palikti ir keliauti į nežinomus kraštus gauti Pažadą, kurio jam neteko regėti. Vienintelis tikrumas, kurį turėjo Abraomas, buvo Dievas, Dievo Pažadas, ir jis juo tikėjo. Pažadas buvo jo širdyje, nors ir neteko regėti jo išsipildant. Mano modelis yra Abraomo, ne Uliso. Tai – modelis krikščionims. Kartais mes gundomės bandyti atstatyti savo Itakę [Odisėjo gimtinė – aut.past.], tačiau vietoj to verčiau būti atviriems naujoms realybėms, pasitikti jas pilniems gyvenimo ir vilties.

Kustodijos fojė esančios Prakartėlės motyvas

Ar manote, kad tai gali įvykti?

Per du tūkstančius metų tai įvyko daugel kartų. Kodėl dabar ne? Čia, Šventojoje Žemėje, yra labai daug gerų žmonių.

Bet yra ir blogų.

To išvengti negalime. Grūdai ir pelai visad eina kartu. Tačiau krikščionių tikslas nėra paneigti ar eliminuoti blogį pasaulyje, nes tą darydamas iš žmogaus atimi laisvę daryti blogį. Krikščionis yra tas, kuris akistatoje su blogiu išlaiko savo laisvę.

Susidūręs su dabartine neapykantos banga, atsisakau priimti jos dinamiką. Išlaikau savo laisvę, net jei ji šiuo metu ir pralaimi. Šioje situacijoje nieko nepakeisiu, tačiau nekeisiu ir savo principų. Atsiverkime naujumui. Beprasmiška nostalgiškai prisiminti savo Itakę – į ją nebegrįšime. Turime būti pasiruošę naujiems dalykams, tačiau pilni Abraomo vidinės laisvės.

Anksčiau ar vėliau audra baigiasi.

Ačiū Jums už pokalbį.

* Šventosios Žemės Kustodija (lot. Custodia Terræ Sanctæ) yra Katalikų Bažnyčios institucija, kuriai pavesta Jeruzalės bei visos Šventosios Žemės krikščioniškųjų šventųjų vietų globa